BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Galų gale įkeliu. Nelabai esu patenkinta šiuo skyriumi, bet dingo kažkur tas žmogutis, vardu įkvėpimas. Tad labai neteiskit. Ir ką gi nebekankinu jūsų ;D

_________________________________________________________

Natanaelis.

Aš stovėjau po spindinčiu medžiu. Aplink augo keistos mėlynos žolės ir gėlės, nieko panašaus nebuvau matęs. Nieko panašaus net įsivaizdavęs nesu. Užverčiau galvą į viršų ir įkvėpiau gryno oro. Šis veiksmas taip pat buvo neįprastas. Juk aš nekvėpavau. Nuleidau akis ir pamačiau kažką sušmėžuojant už kelių šimtų metrų žolėj. Buvau čia ne vienas.

Mažutė, smulki būtybė bolavo tarp melsvų žiedų. Ji žvelgė į dangų. Nesu matęs, kad kas taip grožėtųsi. Putlios rausvos lūpos formavo o raidę - nuostabą, o vėliau šypseną. Nuoširdų šypsnį. Atsirėmiau į medį ir sustingau, kaip geba tik vampyrai. Nenorėjau jos išgąsdinti.

Ilgą laiką mergaitė taip ir gulėjo. Ugninės sruogos vėjo pagalba vis uždengdavo veidą, bet ji nekreipė į tai nė trupučio dėmesio. Ir aš troškau, kad ji bent šiek tiek pakiltų. Troškau pamatyti visą jos veidą, o tokioje padėtyje negalėjau. Tačiau aš kantriai laukiau, mėgaudamasis jos ramybe. Ir sulaukiau, - smulki būtybė iš lėto atsisėdo ir apsidairė. Aš nejudėjau.

Kurį laiką ji manęs nepastebėjo, o aš galėjau nevaržomas ją nužvelgti. Apsitrynę juodi bateliai, plėšyti džinsai ir juoda palaidinė ant petnešėlių. Jos rūbai nerodė gero skonio, o gal tiesiog nevaizdavo prabangos. Tačiau, juose mergina jautėsi patogiai, ar bent taip buvo galima suprasti. Mano akims slenkant į viršų, buvau sutrikdytas kelių dalykų. Pirmiausia, tai ant rankų matėsi bent dešimt mėlynių ir nubrozdinimų ir antra, jos venos buvo išryškėjusios ir netgi pajuodusios ties alkūnės riba. Ir trečias trikdantis dalykas, tai - daili išsišokusi krūtinė, stipriai išryškinta aptemptos palaidinės. Čia mano mintys sušnabždėjo, kad labai seniai taip elgiausi, t.y. grožėjausi moteriškosios lyties išore, bet man nebuvo laiko gilesniam mąstymui. Tenorėjau išsaugoti kiekvieną merginos detalę atmintyje.

Slinkau tobulu raktikauliu, smailiu smakru, tomis pačiomis putliomis lūpomis, maža nosyte ir ryškiai  juodai padažytomis, medaus atspalvio akimis, kurių gelsvumas atrodė labai įmantriai. Jos akys, galiausiai, taip pat mane pastebėjo. Mergina šiek tiek susiraukė, greičiausiai mėgindama mane įžiūrėti. Bet maža raukšlelė kaktoje netrukus atsipalaidavo, o jos akytės nevaržomos bėgiojo manimi, nieko nepraleisdamos. Ir ji neišsigando, nors aš laukiau, pats nesuprasdamas kodėl.

Mano dėmesį trumpam, o gal ir ilgam, pavogė jos neklaužados rusvai raudonos garbanėlės, kurias vėjas vis pūtė ant veido ir aš labiau už viską norėjau, prieiti, ištiesti ranką ir jas nubraukti, prisiliesti prie tos lygios odos, pajusti jos kvėpavimą, išgirsti širdies plakimą…

Kai grįžau prie jos gelsvų akių, išvydau jose klausimą, tačiau atrodė, kad merginai buvo per daug sudėtinga iš tiesų suregzti sakinį. Aš taip pat nedrįsau prabilti ar prieiti arčiau.

Staiga pajutau pavojaus jausmą, kurį turėjau suvokti anksčiau. Apkvaitęs pakėliau galvą ir danguje išvydau aušrą, užgimusius ryškiaspalvius spindulius. Aš užsimiršau. Taip ilgai žvelgiau į ugniaplaukę būtybę, kad visai pamiršau laiką. Ir nejutau. Aš nepajutau aušros. Tai juk neįmanoma. O dabar tam pačiam danguje, kuriuo ji taip neapsakomai mėgavosi, spindi mano mirtis.

Aš išsigandau. Pirmą kartą savo vampyriškame gyvenime iš tikrųjų išsigandau. Tiek daug neišgyventų jausmų šitas žmogus man sukėlė… Sujaukė mano pasaulį.

Pasukau savo perkreiptą žvilgsnį atgal prie jos akių, kurios nesuprato mano baimės. Mergina apsidairė, kažko ieškodama, bet nieko neradusi vėl apsistojo ties manimi. Mačiau, ar tikriausiai jaučiau, jog ji nori prieiti ir nuraminti, bet susilaiko. Ir gerai. Nenorėjau ir jos nusitempti kartu, nes kad ir kur aš keliausiu ten nebus gražu.

Dar kartą pakėliau akis į saulę. Šitiek šimtmečių nematytą… Jos oranžinės liepsnos man priminė Anjos plaukus. Taip ir nebesuvokiau ar žiūriu į saulę ar į jos ugnines sruogas. Viskas susiliejo į vieną ir akimirksniu  išnyko.

Pašokau. Apsvaigęs. Kas čia ką tik buvo?! Pirmiausia, ką padariau, tai įsitikinau, jog esu sveikas. Ir kaip netrukus pasirodė, buvo ką tik sutemę. Nė menkiausios saulės užuominos danguje nebebuvo likę. Kaip ir kiekvieną dieną, miegojau savo negyvu dienos miegu, tik šį kartą aš sapnavau. Buvo net baisu ištarti tą žodį. Sapnuoti. Vampyrai nesapnuoja. Niekada. Dieną mes iš tikrųjų mirę. Tai ką visa tai reiškia? Neturėjau nė menkiausio supratimo.

Prieš akis vėl išniro merginos iš sapno atvaizdas. Tobulai lygi ir spindinti bei šviesesnė nei daugumos žmonių, oda, plačios medaus atspalvio akys, su ryškesniu gelsvu taškeliu, ar greičiau lašeliu šalia vyzdžio ir su tamsiai rusvu apvadu aplink rainelę. Ir laukiniai rusvai raudoni plaukai, kerojantys iki pat liemens, ir trumpesnės lengvos garbanėlės, išsprūstančios iš daugumos. Ji atrodė pasakiškai, iki kol atsipeikėjęs susimąstydavai apie per smulkų sudėjimą ir begalę mėlynių, nubrozdinimų, ir dar tas žymes, kurios piršo tik vieną vienintelę mintį - toji nimfa nebuvo tokia jau nereali, ji buvo narkomanė. Dėl to buvau tikras, jog ji yra žmogus.

Bet tai nepaaiškina kodėl aš ją sapnavau ir tuo labiau kodėl iš viso sapnavau. Taip, aš supratau, kad tos geltonos akys priklausė tai pačiai prieš dešimt metų išgelbėtai mergaitei. Suvokiau, kad tai ta pati būtybė. Ir, žinoma, neturėčiau stebėtis, kad čia viskas įmanoma, kad susapnavau ją užaugusią, nors net ir neesu tokios jos matęs. Bet vampyrai labiausiai nemėgsta jaustis bejėgiai.

Negaliu patikėti, jog po tiek laiko mano pasąmonė vėl iškėlė Anjos atvaizdą. Keletą metų jau gyvenau beveik normaliai, nepaisant to, kad visada jaučiau, jog kažkas ne taip ir kažko trūksta.

**

Kai paskutinį kartą buvau grįžęs į Ullapool miestelį, po susitikimo su detektyvu, aš neiškenčiau ir dar tą pačią naktį nuslinkau iki prieglaudos, kurioje ji gyveno. Bet dar tik kirtęs miestelio ribas, jau pajutau tvyrančią didelę jėgą. Ir priešingai, nei artinantis man, gyvūnai tiesiog lindo iš visų įmanomų kertelių. Todėl, aišku, kad tas kažkas ne vampyras ir aš jau netgi žinojau kas tai per padaras, tik negalėjau suvokti ką jis čia veikia. Apsisukau, kol manęs nepastebėjo ir žaibiškai grįžau į miestą. Laikas buvo tiesiog netinkamas kovai. Be to jis - angelas, negalės ten pasilikti. Prieglaudoje per daug jaunimo, kad ten galėtų būti jam priklausantis žmogus, bent kiek žinau. Nors mano žinios apie šitas būtybes ribotos. Per savo egzistenciją neesu sutikęs nei vieno angelo. Iš kitų tesu girdėjęs, jog mūsų jėgos gana panašios, tačiau jei angelas jaunas ar nepriklausantis Baltųjų draugijai ( angelų organizacijai, kuri naikina vampyrus, taip siekdama apsaugoti savo numylėtuosius žmones), tai jį gana paprasta nugalėti. O, ir išgėrus angelo kraujo tavo jėgos gerokai sustiprėja, bet vėlgi sutikti neapmokytą angelą nėra taip jau lengva, nes tik atradę savo žmogų ir užkariavę širdį jie atsisako savo galių ir patys virsta žmogiūkščiais, rizikuodami likti įskaudinti. Šiaip ar taip, buvau suintriguotas situacijos. Netgi juokinga kiek siurprizų  į mano gyvenimą, atpūtė maža mergaitė.

Jau beveik aušo rytas, tad greitai pasinėriau į vampyrišką miegą. Nežinojau, kokia staigmena manęs laukė kitą naktį. Anjos prieglaudoje neradau ir užhipnotizavęs pirmą pasitaikiusį asmenį, sužinojau, jog ji ligoninėje. Tą akimirką kažkas neįprasto suspaudė krūtinę.

Iš karto nusprendžiau nuvykti į tą ligoninę ir išsiaiškinti kas nutiko mažylei. Tada antrą kartą išvydau angelą ir pirmą kartą su juo koviausi. Vis dar nesu tikras, kaip būtų pasibaigusi kova, jei ne kitas pasirodęs angelas, greičiausiai tas pats kurį mačiau vakar. Bent jau taip kuždėjo nuojauta. Jis nutraukė kovą, neleisdamas mano priešininkui kautis. Abu buvome gerokai sužeisti ir pavargę nuo tolygios kovos, tačiau nei vienas neturėjome mirtinų žaizdų. Ir tada atsiradęs šis nepažįstamasis viską nutraukė vienu žodžiu. Jo ilgi šviesūs plaukai draikėsi vėjyje, rusvos akys turėjo keistą nenatūralų spindesį. Jis buvo ganėtinai aukštas ir akivaizdžiai stiprus. Jutau spinduliuojančią jėgą, daug stipresnę nei mano oponento, tad supratau, kad tas įsiterpęs blondinas yra kažkoks svarbus autoritetas. Jis sustojo gan dideliu atstumu priešais mane ir visiškai ramia veido išraiška bei tonu pasakė:

-Anja bus pasirūpinta. Tau negalima prie jos artintis.

Kurį laiką pavarčiau šiuos žodžius galvoje, žinoma kitiems, net neabejojau, kad ir angelams, tai netruko ilgiau nei sekundę.

-Kodėl?, - paklausiau įsistebeilydamas į šviesiaplaukį.

-Tokiam, kaip tu, ne vieta šalia jos, - tokiu pat tolygiu tonu atsakė.

-Tokiam, kaip aš? Nori pasakyti vampyrui?, - šyptelėjau, - Kas tu toks, kad uždraustum man kažką daryti?

-Ačiū tau, kad išsaugojai jos gyvybę, - lėtai ištarė, nustebindamas mane ir išvengdamas klausimo.

Tada man toptelėjo vienas dalykas.

-Tai tu išnešei ją iš mano namų?, - susiraukiau.

-Ji pati išėjo iš tavo namų. Nemanau, kad verta apie tai diskutuoti. Tiesiog išeik, jos labui, - nenusileido.

-Man reikia ją pamatyti, - ir aš nepasidaviau.

-Bet jai nereikia tavęs matyti. Manau esi pakankamai protingas, kad įvertintum situaciją ir suprastum, jog liksi nugalėtas. Tiesiog pasitrauk. Kuo tau parūpo maža mergaitė? Jų pilnas visas pasaulis.

-O ar tu neturėtum ginti visų žmogpalaikių?, - persmelkiau jį žvilgsniu, mėgindamas suprasti.

-Ji kitokia, - sušvelnėjusiu balsu pripažino.

-Taip… - susimąstęs nutęsiau.

-Aš ja pasirūpinsiu, - jau tvirtai pasakė.

Kelias minutes, ilgiau nei turėtų vampyras, svarsčiau savo galimybes. Deja, suvokiau, kad neturiu šansų. Bent jau ne šiandien…

-Aš dar grįšiu, - kreivai šyptelėjau.

-Jos gyvenime tau vietos jau nebebus, - sušnabždėjo.

-Mes dar pažiūrėsime, angele, - linktelėjau ir dideliu greičiu patraukiau atgalios.

**

Tai buvo prieš beveik penkerius metus. Mano mintis vis aplankydavo Anja, bet aš nuvydavau ją šalin. Gyvenau taip, kaip ir anksčiau. Mėgavausi viskuo ką teikė mano turimas gyvenimas. Ir negailėjau nei vieno žmogaus. Su keliomis išimtimis. Išmečiau iš savo raciono blondines ir blondinus, kad ir kaip keista tai būtų man. Juk niekad nesirūpindavau pakuote, ir visgi… Nebegalėjau atsisakyti raudonplaukės ar rudakės kraujo. Žinoma nei viena jų nei smiltele neprilygo Anjos išvaizdai.

O šiandien aš ją sapnavau. Taip tikroviškai. Bet kodėl, po velniais, tas prakeiktas baltapūkis ja nesirūpina? Akivaizdu, kad nesirūpina. Kitaip ji nevartotų narkotikų… Ar aš turėčiau ko nors imtis? Gal reikia pamėginti dar kartą, nuvykti pas ją?

Buvau Australijoje, tad laukė ilgas skrydis su persėdimais ir, deja, su sugaištomis dienomis miegui laikinose stotelėse. Sėdint lėktuve atsiverčiau savo žurnalą, dienoraštį, kurį kartas nuo karto rašiau. Norėjau ryškiau išsaugoti tam tikras akimirkas. O kadangi neketinau pasitraukti bent kelis tūkstantmečius, numaniau, kad toks dalykas gali praversti.

Greitai skribtelėjau :

 

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “VI Mėlyna pieva”
  1. Kaip visada fainiai, tik ta laiska gale tai vos iskaiciau :D

  2. Ačiū. Na… Taip ir turi būti.. Pas Natį rašysena gi senoviška ir įmantri :D

  3. Deimantė rašė:

    Gera pagaliau sulaukti tęsinio :) ir šis skyrius man patiko ne mažiau nei buvę prieš tai.

  4. Patiko, bet jau norisi veiksmo, kazko kabinancio, o kol kas tai tik pasakojimas… Laukiu ;)

  5. Dovilyte rašė:

    tikrai labai idomu, tik gaila, kad visai neiskaiciau to tekstuko gale… :D nu laukiu dar ;)

  6. Na iki tikros intrigos gali tekti dar palaukti truputį.
    Eh. Taigi paspauskit ant paveiksliuko, padidėja ir turėtumėte perskaityti ;s

  7. Kamile rašė:

    be galo patiko. kaip visuomet nuostabus. su nekantrumu laukiu dar:)* beje man patiko kaip Natanielis galvoja ir kaip viska perteikia:)*

  8. Maya rašė:

    Skyrius geras :P tikrai nematau dėl ko jis tau galėjo pačiai nelabai patikti XD laukiu tęsinio…

  9. Man patiko.. :) o ypač sapnas, kaip jis apibūdina merginą.. ;]

  10. Karolyte rašė:

    Kaip visada geras skyrius, ;D Dar niekada neskaičiau tavo prastų skyrių. Visada rašai nuostabiai! :)
    Tikiuosi taip ir toliau rašysi :)

  11. hmm… Įdomu ir drįstu teigti, kad tai vienas geriausių skyrių. :) ((muohaha jaučiuos kaip kokia kritikė :D)) skamba keistai, bet manau, kad rašei šį skyrių labai iš širdies ir taip atvirai labai siedama pasakojimą su savimi. Ar aš neklystu? :)

  12. Kamile, oj dėkui dėkui :)*

    Maya, na nežinau, tiesiog kartais būna, kad jauti,jog gali ir geriau ;D

    Rasa, ačiūkas <3

    Karolyte, jetus, ačiū tau. Labai malonu išgirsti. Ir aš tikiuosi!

    KaRa, OHO! :D Mano didžioji mieloji kritikė nekritikuoja skyriaus. Kaip čia dabar taip? :D Na.. Manau viską rašau iš širdies, bet.. Net nežinau, iš tikrųjų nesusimąsčiau, nors gali būti taip, jog esi teisi. Nes į šią istoriją stengiuosi įdėti daugiau savęs pačios, bet ne per daug… (Va dar sekančioj istorijoj, tai.. :D). Tačiau, taip.. Galbūt todėl, kad pati mėlyna pieva(kaip įsivaizduojama vietovė) man iš tikrųjų šį tą reiškia… :) Galbūt įdėjau savo emocijų dabartinių. Man pačiai tai yra nesuvaldoma.

  13. Na, aš pati iš tiesų esu toks (man mokslininkai įrodė. ne pramanas) energetinis vampyras ir labai gerai galiu jausti žmonių energiją ir ją kaupti savyje, o skaitydama šį tavo skyrių tiesiog jaučiau lyg kokią bangą tavęs einančią per šiuos žodžius xD. O taip. Nuskambėjo labai paranojiškai, bet dzin…
    O kritikos tikrai sulauksi iš manęs dar ;p, tiesiog kai perskaičiau šį skyrių turėjau per daug tavęs ir nenorėjau kritikuot :), bet ties kitais skyriais prižadu, kad susiimsiu į nagą ;D.
    Beje, jei tai nėra paslaptis, noriu paklaust ką tau reiškia mėlyna pieva? :) jei nenorėsi pasakot nieko baisaus, tikrai ;).

  14. aurora rašė:

    Oje, aš bijau energetinių vampyrų :D O tu nepagalvojai, kad ten pavyzdžiui buvo tik kokia kompiuterio skleidžiama radiacija? :DD
    Ech, o aš tikėjausi, kad gal jau nebekritikuosi. Bet nieko.. Aš lauksiu! :D O dėl mėlynos pievos, deja, negaliu atskleisti :)p

  15. nu manęs gali irgi pradėt bijot tada :D o radiacija buvo mintis, bet, kad anksčiau nejaučiau ;D.
    O dėl kritikos. Aš tai mėgstu kai mane pakritikuoja nešališkai linkėdami gero, tam, kad tobulėčiau… :p

  16. Nuostabu . ;DD
    Kada more? ;DD

  17. Monika rašė:

    Geras skyrius, nzn kodel bet as asmeniskai tarpais vis sokinejau nuo minties prie minties… Bet siaip viskas ok.. Vis alvoju, jog ir tu pati nekantrauji kuo greiciau isipinti i tikra istorija, t.y pradeti veiksma, intrigas ir t.t., na bent ja man taip pasirode skaitant skyriu… Viskas labai gerai, LABAI laukiu darrrrrr…

  18. Karolyte rašė:

    Ar šį savaitgalį įkelsi? :)

  19. Dovilyte rašė:

    kada bus dar? ;)

  20. Kamile rašė:

    kada dar bus? nes jau pasiilgau tavo kurybos:(

  21. Ech. Atleiskit. Buvo virusas įsimetęs ir nieko padaryt negalėjau. Plius nesinori rašyt ant greičio ir kelt neišjaustų skyrių. O va dabar išvažiuoju, tai šiandien nieko neįkelsiu. Nebūsiu namie. Labai pasistengsiu ryt ar antradienį įkelt. Nors bijau ką žadėt ;/

  22. Karolyte rašė:

    Atleidžiu. ;D Neskubėk, kūrybai neegzistuoja laikas. Kai norėsi parašyt, tai ir parašysi :) O mes galim ir palūkėt…. ;)

  23. būčiau sukurpus skyrių pirmadienį, bet staigmena, gavau 70 uždavinių matematikos išspręst ir 46 taisykles išmokt, tad kurti jau tikrai nebeišėjo. O dabar irgi.. Ši savaitė beproitiškai sunki, ir nėra laiko kurti. parašiau tik vieną pastraipą. Šiandien, deja, turiu lb daug darbų. Vėl. Rytoj man lietuvių bandomasis, istorijos ir matematikos kontroliniai.. Tai ryt ir nesitikėkit, nes grįžus jau nieko nenorėsiu.. Po to savaitgalį dukterėčios gimtadienis, tai staigmeną ruošiu.. Šiaip aš tikrai labai pasistengsiu penktadienį vakare parašyti skyrių. Tikiuosi pavyks.

  24. Karolyte rašė:

    Lauksim ;)

  25. Dovilyte rašė:

    tai tada nekantriai laukiu :)

  26. Laukiu nesulaukiu. ;D

Komentuokite