BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Labas visiems!

Labai atsiprašau, kad šitaip ilgai nieko nieko nerašiau. Jau turbūt niekas ir nebelaukiat, bet viltis durnių motina, kaip sakoma ;D

Iš tikrųjų visą šį laiką nieko negalėjau rašyti. Kol kas šitos istorijos tėra tik vienas naujas skyrius. Šią akimirką tikiuosi, kad pavyks rašyti bent po vieną skyrių per savaitę. O hopefully ir daugiau.

Žinau, kad visus jus nuvyliau ir nemaniau, kad taip viskas išeis. Bet savaime gavosi.

Vienaip ar kitaip, kadangi čia galima sulaukti kraupiai daug spam’o, tad persikeliu į kitą erdvę –>

http://spygliuota.blogspot.com/

Ten jau sukėliau visus esamus Mėlynos pievos (visus esamus čia plius vienas naujasis).

Jei dar yra čia likusių gyvų, tai tikiuosi, kad skyrius jūsų nenuvils :}

Dar kartą atsiprašau visų, kad šitiek laiko nieko iš manęs negirdėjot.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

Ką gi… Turiu, ko gero, nelabai malonią žinią. Darau pertrauką kūrybai. Taip, kad ir kaip nemėgstu trauktis ir šiaip jau to nedarau, šį kartą tenka daryti išimtį. Nutraukiu Mėlynos pievos kūrimą. Tačiau šį kūrinį jūs išvysit, tik vėliau. Tiesiog pastaruoju metu esu užimta ir labai norisi laiko poilsiui, nes baigiu išsekt. Ir todėl nebelieka laiko kūrybai. Tiesiog ir sveikatos nėra tam. Nieko kurti negaliu. Nemalonu man, kad tenka taip nutraukti vos beužsimezgusią istoriją… Tikiuosi nesupyksite ir nenusivilsite manim :)
Ačiū jums visiems, o gal greičiau visoms skaitytojoms. Brangiosios, negaliu išreikšti žodžiais kaip būna malonu rasti jūsų komentarus ir “pakeltus nykštukus”. Dėkui už paskatinimą kurti, kritiką, patarimus ir komplimentus. Vėl rašyti ketinu greičiausiai nuo balandžio mėnesio, tačiau nenoriu nieko pažadėti, kadangi teks ruoštis egzaminams. Blogiausiu atveju rašyti istoriją pradėsiu vasarą. Tikiuosi tada ji jus vis dar domins.

Taigi, dėkoju visoms ir visiems, brangiosios ir brangieji, kurie skaitėte, bei vertinot. AČIŪ AČIŪ AČIŪ.

Laukit manęs ;D

Love ya all ;>

Aurora.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 23 »

Anja.

Dabartis.

Kai pramerkiau akis buvo dar ankstus rytas. Saulės spinduliai tik ėmė stiebtis danguje. Šiek tiek pasirąžiusi pakilau. Pritipenau prie lango ir užsimerkusi įkvėpiau oro, jusdama akimirksniu ant veido nugulusius spindulius. Gera. Dar vienas rytas, kurį ne tik jaučiu, bet ir matau.

Maži rausvi ir pilkšvi namukai po truputį niro iš šešėlių. Visas Liverpulis budo iš naktinio sąstingio, žinoma jei tik didmiestis iš viso sustingsta tamsiuoju paros metu. Gyvenamuose kvartaluose galėjau užuosti savitą dūmų kvapą, iš nedidelių tamsių kaminų matėsi rūkstantys dūmai. Gatvių žibintai jau ilsėjosi ramybėje, o įsiklausius jau galėjai išgirsti, kad tikrasis miestas kaip reikiant išsibudinęs. Laikrodžio bokštas išmušė šeštą valandą ryto. Čia vis dar buvo ramu, bet centre jau zujo žmonės.

Atsikvėpiau. Ir paėmusi fotoaparatą įamžinau rytinį vaizdą bei poną Friką, išėjusį pasiimti laikraščio. Tai buvo keistas senukas renkantis įvairiausius vabzdžius ir sėklas. Niekas jo gerai nepažinojo, nes jis buvo atsiskyręs. Ar galbūt jis buvo priverstas atsiskirti, kad ir kaip ten būtų, kartais būdavo įdomu jį stebėti. Frikas iš tikrųjų netgi atrodė mielas senučiukas, žinote toks, kurį kiekviena raukšlelė puošia.

Nuspaudžiau pradėjusį cypti žadintuvą ir susiradusi savo mėlynus džinsus, bei juodą berankovę palaidinę- suknelę, su mažyčiais pieštais baltais kaspinėliais, kurie iš toliau greičiau priminė tik baltus žirniukus, bei tikru baltu kaspinėliu iškirptės viršuje. Ant viršaus užsimečiau vieną sagą teturintį, taip pat juodos spalvos, ir kiek ilgoką švarką. Ir, kaip visada atsiraitojau rankoves iki alkūnių. Įsisegiau mažyčius apvalius tamsius auskariukus ir apsikarsčiau tuzinu apyrankių. Dar apsivedžiau akis juodu pieštuku bei susukau plaukus į kuodą, iš kurio vis tiek krito keliolika garbanotų sruogų, ir buvau pasiruošusi.

-Labas rytas, Liuse, - pasisveikinau su savo aukle - tarnaite.

Auklės man, žinoma, nebereikėjo. Tiksliau niekada nereikėjo, bet Nėjus buvo labai užsispyręs. Jam reikėjo, kad kas mane prižiūrėtų kol jo nėra, tarsi jis kada nors būna namie, bet ne tame esmė… O ir šiaip čia pakankamai daug žmonių. Visada kažkas vyksta. Tačiau, negalėjau atsakyti Nėjui. Juk jis ištraukė mane iš narkotikų liūno ir išgelbėjo nuo grįžimo į tą prakeiktą „Šviesos” prieglaudą, įsivaikindamas.

-Labas rytas, panele Liuter.

Taip. Liuter. Jau aštuonerius metus tokia mano pavardė. Nėjus pasakė, kad turiu pradėti visiškai naujai. Tarsi nesuprastų, kad iš esmės niekas negali pasikeisti, nes savo suknistų gyvenimo akimirkų aš niekad neužmiršiu, bet priėmiau jo pavardę.

Pagriebiau nuo stalo obuolį ir patraukiau link durų.

-Nejau ketini išeiti nepavalgiusi?, - pasigirdo vyriškas balsas iš koridoriaus.

-Nesu alkana, - šyptelėjau po pusės metų išvydus savo globėją.

-Pasiilgau tavęs, - pasakė ir priėjęs suspaudė glėby.

Testovėjau su rankine ir obuoliu rankose.

-Žinau, - puse lūpų sušnabždėjau.

-Visai nepasikeitei, - pastebėjo, atsitraukęs.

-Tu taip pat.

 

Nėjus atrodė taip pat, kaip ir tada, kai pirmą kartą jį pamačiau. Pilnai suaugę angelai nesensta iki kol pasiryžta paaukoti savo magiškąjį gyvenimą dėl žmogaus. Sąvoka „angelas” vis dar skambėjo keistai, bet matant čia besirenkančias būtybes, o kartais išgirstant atliekamą kokį ritualą, suvokimas iš lėto užlieja smegenis. Bet aš žinojau visai nedaug, niekas niekada nebuvo sakoma tiesiai. Nors visi suprato, kad aš turiu akis ir ausis.

Kita buvo tai, kas darėsi su manimi. Kartais matydavau kiek žmogui liko gyventi, užtekdavo tik pasižiūrėti į akis. Prieš mano akis tarsi atsirasdavo skaičiukai. Dienos. Pirmą kartą išsigandau, maniau, kad prasidėjo haliucinacijos ar dar koks velnias. Tačiau, kai teko susidurti su realia situacija… Mirė keli aplinkiniai žmonės ir aš supratau ką reiškia mano matomi skaičiai. Negana to,  per vieną mėnulio užtemimą ant mano nugaros atsirado juodi raštai, vaizduojantys sparnus. Štai tada ir pradėjo veikti mano smegeninė. Panašią „tatuiruotę” mačiau pas Nėjų ir Euridą (vyriausiąjį šiuose namuose). Buvau devyniolikos ir idėja, kad nesu paprastas žmogus pakylėjo. Bet, kai pranešiau žinią Nėjui, jis atrodė mažių mažiausiai šokiruotas, pasimetęs ir galiausiai paniuręs.

Mane apžiūrėjo Euridas, tai tikrai priminė gydytoją apžiūrą, išskyrus dalį, kai jis sušnabždėjo kažką man nežinoma kalba ir jausmas užplūdęs po to. Tarsi kažkas mano atsiskyrė nuo kūno, bet viskas greitai stojo į savas vėžes. Ir tuo istorija užsibaigė. Niekas nieko nepaaiškino. Nėjus liepė gyventi, kaip gyvenau. Mane jaudino tik keista liūdesio gaida jo tone… Po to jis greitai išvyko, beveik dvejiems metams, tada grįžo ir po poros dienų vėl išnyko.

 O aš paprasčiausiai gyvenau ir niekas daugiau nevyko. Laikas nuo laiko matydavau tuos skaičius, bet kas galų gale iš to? Juk net jei mačiau jog žmogui liko gyventi mėnuo… Ką galėjau pakeisti? Ir ar išvis turėjau keisti? Mano apmąstymai nenuvedė manęs prie jokios išvados. Be to greitu laiku vėl  apakau. Tai nutikdavo beveik kasmet be jokios tikslios priežasties. Tik šis paskutinis apakimas buvo kitoks. Greičiausiai dėl to ir grįžo Nėjus. Kiek supratau galų gale gausiu savuosius atsakymus.

Apakusią mane kamavo vaizdiniai. Vieni paprasti. Paprasti paskutiniai senolių atodūsiai, užgęstančių akių vaizdai. Tačiau, tie kiti varė man šiurpą. Klyksmai, baimė, skausmas, kraujas. Viskas sukosi mano galvoje, tarsi koks nesibaigiantis siaubo filmas. Mane ištiko drebulys, ir sukėliau paniką visuose namuose, bet iškviestas Euridas akimirksniu mane nuramino. Pridėjo rankas prie smilkinių ir kažką sušnabždėjo į ausį. Vaizdiniai ėmė blėsti iki kol visai išnyko. O iš baltumos galiausiai išnėriau į begalinę mėlyną erdvę. Pasakiškos spalvos pievą.

Buvau čia tik antrą kartą, bet žinojau ko ieškoti. Pakėlusi išvydau tokį patį reginį, kaip ir prieš keletą metų. Kaštoninių plaukų dievaitis rymojo prie medžio. Jo akys ilgokai mane tyrinėjo. Tamsios akys. Bemaž juodos. Jos priminė man kitas akis, kurios priklausė nuo mirties išgelbėjusiam mane šėtonui. Suvedžiau savo atsiminimus su asmeniu netoliese. Čia buvo Jis. Kraugerys, - sakė mano pasąmonė. Bėk!, - bandė rėkti mano mintys. Tačiau kojos nepajudėjo iš vietos. Akys nepaliko jojo. Širdis daužėsi lyg patrakusi, bet nežinia ar iš baimės.

Vaikinas pakilo ir lėtais žingsniais nepaleisdamas mano akių priėjo. Atsargiai? Jis priėjo ir sustojo priešais, vieno žingsnio atstumu, ištiesė ranką ir pirštų galiukais, vos liesdamas, perbraukė skruostą. Šiurpuliukai nubėgo kūnu. Aš taip pat panorau prisiliesti prie jo spindinčios odos, nors ir nesupratau šio noro. Kilstelėjau ranką ir impulsyviai priglaudžiau ją prie vaikino veido, kuris pasirodė maloniai vėsus. Žvelgiau į kontrastą - mano juodai lakuoti nagai netiko prie jo aristokratiškai balto odos atspalvio. Kontrastas buvo per ryškus ir atvedė mane į protą.

Vampyras, - pakartojau mintyse, nusukus akis. Susigūžiau, kaip visada, kai jaučiuosi nepatogiai, ir žengtelėjau atgal. Susikurdama saugumo zoną. Su kiekvienu žingsniu darėsi lengviau kvėpuoti. Tikriausiai jis mane apžavėjo… Sapne? Juk viskas įmanoma, jei net aš žinau, kad sapnuoju.

Buvau jau gerokai toli, kai kilstelėjau akis ir tą pačią akimirką sustojau. Vampyras stovėjo toje pačioje vietoje, ištiesęs rankas į priekį, delnų pusėmis ir susirūpinusiu veidu. Jis norėjo parodyti jog manęs neskriaus. Bet ar galiu juo tikėti?

-Aš juk išgelbėjau tavo gyvybę, - prabilo sodrus, nelabai aiškaus akcento balsas.

Pirmas kartas, kai vienam iš mūsų pavyko prabilti.

-Argi… Negali taip pat lengvai jos atimti?, - suradusi ir savąjį balsą, drąsiai paklausiau.

**

-Viskas gerai?, - sugrąžino mane į realybę Nėjus.

-Taip… - nutęsiau, - grįžai dėl manęs?

Nėjus neatsakė, tik tyrinėjo mano veidą. Taip ilgai, jog net pasidarė nejauku ir pajutau, kaip nuraudo skruostai. Nėjus garsiai nurijo seiles.

-Turime apie daug ką pasikalbėti. Akivaizdu, kad Euridas klydo - tu progresuoji. Tavo galimybės… Plečiasi, net jei taip ir neturėtų būti…

-Tikiuosi tas mūsų pokalbis bus aiškesnis nei šis, - įsitempiau, - Be užuolankų, - pridūriau.

-Kai grįši, - linktelėjo, nors tai nebuvo panašu į pažadą, kad kalbės tiesiai šviesiai.

-Vargu ar turiu kitą pasirinkimą, - vos šyptelėjau, - Tai… Iki.

-Iki, Anja, - vėl pažvelgė į mane širdį veriančiu žvilgsniu, tačiau greitai susitvardė.

Nežinau kodėl, bet jutau, kad tai kas darosi su manimi jį nuliūdino ir nubrėžė nematomą sieną tarp mūsų. Nors argi tai, jog mes tokie patys neturėtų džiuginti?..

Susimąsčiusi nužingsniavau iki automobilio. Maniškė sidabrinė Peugeot mašiniukė jau laukė. Dar nespėjus įsiropšti vidun sučirškė mobilusis.

-Klausau, - sumurmėjau.

-Kur po galais esi?! Ar matai kiek dabar valandų? Kaip aš pati viena pravesiu šitą suknistą pristatymą, jei pas tave visa vaizdinė medžiaga?!, - šaukė man į ausį.

-Šūdas, - nusikeikiau, supratusi kiek vėluoju, - atleisk, Ele. Aš lekiu. Būsiu už dešimties minučių, - užvedžiau variklį.

-Tikiuosi priežastis kodėl tu ir VĖL vėluoji bus gera, - burbėjo ir būtų burbėjusi dar kažin kiek, bet nesiruošiau klausyti.

-El, aš važiuoju. Tuoj būsiu. Iki, mieloji, - ir numečiau ragelį, - spausdama akseleratoriaus pedalą.

Žinojau, kad turėsiu atklausyt daug priekaištų ir burbuliavimų, bet žinojau ir tai, jog iš tiesų ji nepyks. Mes visada išsisukame iš tokių situacijų ir kol kas tai dar nepakenkė.

Įlėkiau į stiklinį pastatą ir mane iš karto pasitiko vidutinio ūgio, ilgais šviesiais pasišiaušusiais plaukais ir melsvomis akimis mergina. Visas pirmasis ir antrasis aukštai šiame pastate priklausė mums - „Vaizduotės namams”, taip vadinosi mūsų įmonė. Elė ir aš buvome interjero dizainerės. Mūsų kompanija gyvuoja dar tik vienerius metus, tačiau mums sekasi gana neblogai. Pelno užtenka pragyvenimui, be to mūsų idėjomis susidomėjo keli stambesni klientai.

-Prisiekiu, kada nors tave nudėsiu, - susiraukė.

-Š, viskas bus gerai, - pakštelėjau į skruostą.

Prieš įeidamos į posėdžių salę, kurioje jau laukė mūsų svarbiausio kliento pavaldiniai, atsidusome.

-Mes galim, - pasakiau.

-Mes galim, - pakartojo ir įžengėm į salę.

-Šūdas, - sustojau tarpdury.

Pamiršau plakatus mašinoje. Svylančiais skruostais ir su kvaila šypsena, linktelėjau sėdintiems klientams ir apsisukusi nukulniavau atgal. Galėjau tik įsivaizduoti Elės veido išraišką. Ir, žinoma, kai grįžau buvau persmeigta ir išdarinėta jos žvilgsnio, į kurį teatsakiau šypsena bei viešu visų atsiprašymu.

-Taigi, turime kelis pasiūlymus, kuriuos, be abejo, galėsime dar paredaguoti pagal jūsų reikalavimus… - pradėjau.

**

Palikti.
Pasmerkti klajoti ir grįžti.
Sujungti amžinybei.
Jei tik jų gyvybės tiek truks.
 
Jie skirtingi.
Bet jų jausmai tokie patys,
 Sutverti, kad pakeistų visus.
 
Anksčiau ar vėliau šoks  jų sielos.
Laisvos mėlynam lietuje, po mėlynu dangumi, tarp mėlynų smilgų.
 
Įkalinti dviese.
Rojuje.
Jie jausis laisvi ir laimingi, net jei kūnai nebekvėpuos…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 13 »

Galų gale įkeliu. Nelabai esu patenkinta šiuo skyriumi, bet dingo kažkur tas žmogutis, vardu įkvėpimas. Tad labai neteiskit. Ir ką gi nebekankinu jūsų ;D

_________________________________________________________

Natanaelis.

Aš stovėjau po spindinčiu medžiu. Aplink augo keistos mėlynos žolės ir gėlės, nieko panašaus nebuvau matęs. Nieko panašaus net įsivaizdavęs nesu. Užverčiau galvą į viršų ir įkvėpiau gryno oro. Šis veiksmas taip pat buvo neįprastas. Juk aš nekvėpavau. Nuleidau akis ir pamačiau kažką sušmėžuojant už kelių šimtų metrų žolėj. Buvau čia ne vienas.

Mažutė, smulki būtybė bolavo tarp melsvų žiedų. Ji žvelgė į dangų. Nesu matęs, kad kas taip grožėtųsi. Putlios rausvos lūpos formavo o raidę - nuostabą, o vėliau šypseną. Nuoširdų šypsnį. Atsirėmiau į medį ir sustingau, kaip geba tik vampyrai. Nenorėjau jos išgąsdinti.

Ilgą laiką mergaitė taip ir gulėjo. Ugninės sruogos vėjo pagalba vis uždengdavo veidą, bet ji nekreipė į tai nė trupučio dėmesio. Ir aš troškau, kad ji bent šiek tiek pakiltų. Troškau pamatyti visą jos veidą, o tokioje padėtyje negalėjau. Tačiau aš kantriai laukiau, mėgaudamasis jos ramybe. Ir sulaukiau, - smulki būtybė iš lėto atsisėdo ir apsidairė. Aš nejudėjau.

Kurį laiką ji manęs nepastebėjo, o aš galėjau nevaržomas ją nužvelgti. Apsitrynę juodi bateliai, plėšyti džinsai ir juoda palaidinė ant petnešėlių. Jos rūbai nerodė gero skonio, o gal tiesiog nevaizdavo prabangos. Tačiau, juose mergina jautėsi patogiai, ar bent taip buvo galima suprasti. Mano akims slenkant į viršų, buvau sutrikdytas kelių dalykų. Pirmiausia, tai ant rankų matėsi bent dešimt mėlynių ir nubrozdinimų ir antra, jos venos buvo išryškėjusios ir netgi pajuodusios ties alkūnės riba. Ir trečias trikdantis dalykas, tai - daili išsišokusi krūtinė, stipriai išryškinta aptemptos palaidinės. Čia mano mintys sušnabždėjo, kad labai seniai taip elgiausi, t.y. grožėjausi moteriškosios lyties išore, bet man nebuvo laiko gilesniam mąstymui. Tenorėjau išsaugoti kiekvieną merginos detalę atmintyje.

Slinkau tobulu raktikauliu, smailiu smakru, tomis pačiomis putliomis lūpomis, maža nosyte ir ryškiai  juodai padažytomis, medaus atspalvio akimis, kurių gelsvumas atrodė labai įmantriai. Jos akys, galiausiai, taip pat mane pastebėjo. Mergina šiek tiek susiraukė, greičiausiai mėgindama mane įžiūrėti. Bet maža raukšlelė kaktoje netrukus atsipalaidavo, o jos akytės nevaržomos bėgiojo manimi, nieko nepraleisdamos. Ir ji neišsigando, nors aš laukiau, pats nesuprasdamas kodėl.

Mano dėmesį trumpam, o gal ir ilgam, pavogė jos neklaužados rusvai raudonos garbanėlės, kurias vėjas vis pūtė ant veido ir aš labiau už viską norėjau, prieiti, ištiesti ranką ir jas nubraukti, prisiliesti prie tos lygios odos, pajusti jos kvėpavimą, išgirsti širdies plakimą…

Kai grįžau prie jos gelsvų akių, išvydau jose klausimą, tačiau atrodė, kad merginai buvo per daug sudėtinga iš tiesų suregzti sakinį. Aš taip pat nedrįsau prabilti ar prieiti arčiau.

Staiga pajutau pavojaus jausmą, kurį turėjau suvokti anksčiau. Apkvaitęs pakėliau galvą ir danguje išvydau aušrą, užgimusius ryškiaspalvius spindulius. Aš užsimiršau. Taip ilgai žvelgiau į ugniaplaukę būtybę, kad visai pamiršau laiką. Ir nejutau. Aš nepajutau aušros. Tai juk neįmanoma. O dabar tam pačiam danguje, kuriuo ji taip neapsakomai mėgavosi, spindi mano mirtis.

Aš išsigandau. Pirmą kartą savo vampyriškame gyvenime iš tikrųjų išsigandau. Tiek daug neišgyventų jausmų šitas žmogus man sukėlė… Sujaukė mano pasaulį.

Pasukau savo perkreiptą žvilgsnį atgal prie jos akių, kurios nesuprato mano baimės. Mergina apsidairė, kažko ieškodama, bet nieko neradusi vėl apsistojo ties manimi. Mačiau, ar tikriausiai jaučiau, jog ji nori prieiti ir nuraminti, bet susilaiko. Ir gerai. Nenorėjau ir jos nusitempti kartu, nes kad ir kur aš keliausiu ten nebus gražu.

Dar kartą pakėliau akis į saulę. Šitiek šimtmečių nematytą… Jos oranžinės liepsnos man priminė Anjos plaukus. Taip ir nebesuvokiau ar žiūriu į saulę ar į jos ugnines sruogas. Viskas susiliejo į vieną ir akimirksniu  išnyko.

Pašokau. Apsvaigęs. Kas čia ką tik buvo?! Pirmiausia, ką padariau, tai įsitikinau, jog esu sveikas. Ir kaip netrukus pasirodė, buvo ką tik sutemę. Nė menkiausios saulės užuominos danguje nebebuvo likę. Kaip ir kiekvieną dieną, miegojau savo negyvu dienos miegu, tik šį kartą aš sapnavau. Buvo net baisu ištarti tą žodį. Sapnuoti. Vampyrai nesapnuoja. Niekada. Dieną mes iš tikrųjų mirę. Tai ką visa tai reiškia? Neturėjau nė menkiausio supratimo.

Prieš akis vėl išniro merginos iš sapno atvaizdas. Tobulai lygi ir spindinti bei šviesesnė nei daugumos žmonių, oda, plačios medaus atspalvio akys, su ryškesniu gelsvu taškeliu, ar greičiau lašeliu šalia vyzdžio ir su tamsiai rusvu apvadu aplink rainelę. Ir laukiniai rusvai raudoni plaukai, kerojantys iki pat liemens, ir trumpesnės lengvos garbanėlės, išsprūstančios iš daugumos. Ji atrodė pasakiškai, iki kol atsipeikėjęs susimąstydavai apie per smulkų sudėjimą ir begalę mėlynių, nubrozdinimų, ir dar tas žymes, kurios piršo tik vieną vienintelę mintį - toji nimfa nebuvo tokia jau nereali, ji buvo narkomanė. Dėl to buvau tikras, jog ji yra žmogus.

Bet tai nepaaiškina kodėl aš ją sapnavau ir tuo labiau kodėl iš viso sapnavau. Taip, aš supratau, kad tos geltonos akys priklausė tai pačiai prieš dešimt metų išgelbėtai mergaitei. Suvokiau, kad tai ta pati būtybė. Ir, žinoma, neturėčiau stebėtis, kad čia viskas įmanoma, kad susapnavau ją užaugusią, nors net ir neesu tokios jos matęs. Bet vampyrai labiausiai nemėgsta jaustis bejėgiai.

Negaliu patikėti, jog po tiek laiko mano pasąmonė vėl iškėlė Anjos atvaizdą. Keletą metų jau gyvenau beveik normaliai, nepaisant to, kad visada jaučiau, jog kažkas ne taip ir kažko trūksta.

**

Kai paskutinį kartą buvau grįžęs į Ullapool miestelį, po susitikimo su detektyvu, aš neiškenčiau ir dar tą pačią naktį nuslinkau iki prieglaudos, kurioje ji gyveno. Bet dar tik kirtęs miestelio ribas, jau pajutau tvyrančią didelę jėgą. Ir priešingai, nei artinantis man, gyvūnai tiesiog lindo iš visų įmanomų kertelių. Todėl, aišku, kad tas kažkas ne vampyras ir aš jau netgi žinojau kas tai per padaras, tik negalėjau suvokti ką jis čia veikia. Apsisukau, kol manęs nepastebėjo ir žaibiškai grįžau į miestą. Laikas buvo tiesiog netinkamas kovai. Be to jis - angelas, negalės ten pasilikti. Prieglaudoje per daug jaunimo, kad ten galėtų būti jam priklausantis žmogus, bent kiek žinau. Nors mano žinios apie šitas būtybes ribotos. Per savo egzistenciją neesu sutikęs nei vieno angelo. Iš kitų tesu girdėjęs, jog mūsų jėgos gana panašios, tačiau jei angelas jaunas ar nepriklausantis Baltųjų draugijai ( angelų organizacijai, kuri naikina vampyrus, taip siekdama apsaugoti savo numylėtuosius žmones), tai jį gana paprasta nugalėti. O, ir išgėrus angelo kraujo tavo jėgos gerokai sustiprėja, bet vėlgi sutikti neapmokytą angelą nėra taip jau lengva, nes tik atradę savo žmogų ir užkariavę širdį jie atsisako savo galių ir patys virsta žmogiūkščiais, rizikuodami likti įskaudinti. Šiaip ar taip, buvau suintriguotas situacijos. Netgi juokinga kiek siurprizų  į mano gyvenimą, atpūtė maža mergaitė.

Jau beveik aušo rytas, tad greitai pasinėriau į vampyrišką miegą. Nežinojau, kokia staigmena manęs laukė kitą naktį. Anjos prieglaudoje neradau ir užhipnotizavęs pirmą pasitaikiusį asmenį, sužinojau, jog ji ligoninėje. Tą akimirką kažkas neįprasto suspaudė krūtinę.

Iš karto nusprendžiau nuvykti į tą ligoninę ir išsiaiškinti kas nutiko mažylei. Tada antrą kartą išvydau angelą ir pirmą kartą su juo koviausi. Vis dar nesu tikras, kaip būtų pasibaigusi kova, jei ne kitas pasirodęs angelas, greičiausiai tas pats kurį mačiau vakar. Bent jau taip kuždėjo nuojauta. Jis nutraukė kovą, neleisdamas mano priešininkui kautis. Abu buvome gerokai sužeisti ir pavargę nuo tolygios kovos, tačiau nei vienas neturėjome mirtinų žaizdų. Ir tada atsiradęs šis nepažįstamasis viską nutraukė vienu žodžiu. Jo ilgi šviesūs plaukai draikėsi vėjyje, rusvos akys turėjo keistą nenatūralų spindesį. Jis buvo ganėtinai aukštas ir akivaizdžiai stiprus. Jutau spinduliuojančią jėgą, daug stipresnę nei mano oponento, tad supratau, kad tas įsiterpęs blondinas yra kažkoks svarbus autoritetas. Jis sustojo gan dideliu atstumu priešais mane ir visiškai ramia veido išraiška bei tonu pasakė:

-Anja bus pasirūpinta. Tau negalima prie jos artintis.

Kurį laiką pavarčiau šiuos žodžius galvoje, žinoma kitiems, net neabejojau, kad ir angelams, tai netruko ilgiau nei sekundę.

-Kodėl?, - paklausiau įsistebeilydamas į šviesiaplaukį.

-Tokiam, kaip tu, ne vieta šalia jos, - tokiu pat tolygiu tonu atsakė.

-Tokiam, kaip aš? Nori pasakyti vampyrui?, - šyptelėjau, - Kas tu toks, kad uždraustum man kažką daryti?

-Ačiū tau, kad išsaugojai jos gyvybę, - lėtai ištarė, nustebindamas mane ir išvengdamas klausimo.

Tada man toptelėjo vienas dalykas.

-Tai tu išnešei ją iš mano namų?, - susiraukiau.

-Ji pati išėjo iš tavo namų. Nemanau, kad verta apie tai diskutuoti. Tiesiog išeik, jos labui, - nenusileido.

-Man reikia ją pamatyti, - ir aš nepasidaviau.

-Bet jai nereikia tavęs matyti. Manau esi pakankamai protingas, kad įvertintum situaciją ir suprastum, jog liksi nugalėtas. Tiesiog pasitrauk. Kuo tau parūpo maža mergaitė? Jų pilnas visas pasaulis.

-O ar tu neturėtum ginti visų žmogpalaikių?, - persmelkiau jį žvilgsniu, mėgindamas suprasti.

-Ji kitokia, - sušvelnėjusiu balsu pripažino.

-Taip… - susimąstęs nutęsiau.

-Aš ja pasirūpinsiu, - jau tvirtai pasakė.

Kelias minutes, ilgiau nei turėtų vampyras, svarsčiau savo galimybes. Deja, suvokiau, kad neturiu šansų. Bent jau ne šiandien…

-Aš dar grįšiu, - kreivai šyptelėjau.

-Jos gyvenime tau vietos jau nebebus, - sušnabždėjo.

-Mes dar pažiūrėsime, angele, - linktelėjau ir dideliu greičiu patraukiau atgalios.

**

Tai buvo prieš beveik penkerius metus. Mano mintis vis aplankydavo Anja, bet aš nuvydavau ją šalin. Gyvenau taip, kaip ir anksčiau. Mėgavausi viskuo ką teikė mano turimas gyvenimas. Ir negailėjau nei vieno žmogaus. Su keliomis išimtimis. Išmečiau iš savo raciono blondines ir blondinus, kad ir kaip keista tai būtų man. Juk niekad nesirūpindavau pakuote, ir visgi… Nebegalėjau atsisakyti raudonplaukės ar rudakės kraujo. Žinoma nei viena jų nei smiltele neprilygo Anjos išvaizdai.

O šiandien aš ją sapnavau. Taip tikroviškai. Bet kodėl, po velniais, tas prakeiktas baltapūkis ja nesirūpina? Akivaizdu, kad nesirūpina. Kitaip ji nevartotų narkotikų… Ar aš turėčiau ko nors imtis? Gal reikia pamėginti dar kartą, nuvykti pas ją?

Buvau Australijoje, tad laukė ilgas skrydis su persėdimais ir, deja, su sugaištomis dienomis miegui laikinose stotelėse. Sėdint lėktuve atsiverčiau savo žurnalą, dienoraštį, kurį kartas nuo karto rašiau. Norėjau ryškiau išsaugoti tam tikras akimirkas. O kadangi neketinau pasitraukti bent kelis tūkstantmečius, numaniau, kad toks dalykas gali praversti.

Greitai skribtelėjau :

 

Rodyk draugams

Comments Komentavo 26 »

Taigis, visgi spėjau šiandien pabaigti… Labai tikiuosi, jog jums nepabodo laukti. Atleiskit už šitą gaišatį, laiko tarpą. Istorijos tikrai neketinu nutraukti. Na, o skyrius… Net nežinau… Jo pradžia rašyta anksčiau, o baigiau per vakar naktį ir šiandieną. So, I hope, kad viskas bus vientisa. Galiausiai įvedžiau dar Anjos komplikuoto gyvenimo detalių… Dėl ko ji bus dar labiau traumuota, vėliau. Nežinau, kaip pavyko aprašyti tą įvykį. Pirmiausia todėl, kad neskyriau jam, tarkim viso atskiro skyriaus. Na, bet čia tik todėl, kad noriu prasukti Anjos gyvenimą. Nes tikrasis pasakojimas prasidės, jau kai ji bus sauaugusi, o čia visa tai tik praeitis… Tačiau svarbūs įvykiai, tam, kad suprastumėt jos vidų. Vat.  Na, ką, laukiu jūsų vertinimų, komentarų. Ir kritikos, žinoma. Blemba, tikiuosi, kad neatbaidė šitas laiko tarpas jūsų ;s

Aurora.

_______________________________________________________________________

Anja.

Aplink mane bėgioja žmonės. Daktarai. Buvau švento Juozapo ligoninėje. Kai direktorė Pret galiausiai susivokė, kad aš nejuokauju, atvežė čia. Kažkokia moteris mane pasodino ant lovos. Klausinėjo įvairiausių dalykų: nuo mano duomenų, iki to ką veikiau pastarąją parą, ką valgiau ir dar daug įvairiausių keistų klausimų, kurie atrodė neturėjo menkiausio ryšio su tuo kas man nutiko. Tačiau, prieš man atsakant į bent vieną iš klausimų Pret sušnabždėjo, kad nieko nesakyčiau apie Pasitaisymo kambarį, matyt bijojo, jog bus apkaltinta dėl to, kad apakau.

-Kas man už tai?, - paklausiau.

Ji kurį laiką tylėjo.

-Nagi, moteriške, neturime laiko. Jei nepastebėjot, tai mane reikia apžiūrėti, - sušnypščiau.

-Manau, galėtume tave apgyvendinti kitame kambaryje, kaip su specialiais reikalavimais dėl sveikatos ir mityba tau tikriausiai reiktų pagerinti…

-Kol kas pakaks, - šyptelėjau.

Buvo apmaudu, kad jos nemačiau.

Po šito iš karto užpuolė gydytojai. Klausimai. Tyrimai. Beveik visą dieną prabuvau ligoninėje ir labai pavargau. Norėjau tiesiog prigulti. Ir neleidau sau mąstyti kas dabar bus. Kažkodėl buvau įsitikinus, kad tai praeis, kaip ir tada, po tėvų mirties.

-Jūs atsakinga už Anją Mari Klif?, - paklausė vyriškas balsas, kuris šiandien dalyvavo didesnėje dalyje mano tyrimų.

-Taip. Kas jai nutiko?

-Tiesą pasakius, mes ir patys nelabai suprantame. Labai keistas atvejis. Visi tyrimai geri, be mažiausio nukrypimo nuo normos. Apžiūrėjus akis, taip pat nepasakytum, jog ji apako. Nors akys, apsitraukusios neaiškiu pilkšvu sluoksniu. Tačiau, nieko daugiau. Mes linkę manyti, jog Anjos aklumas psichologinės kilmės. Su laiku, tai gali praeiti. Turėtumėte sudaryti jai pačias geriausias sąlygas augti, jai negalima patirti streso, taip pat mergaitė privalo gerai maitintis ir gerti vitaminus. Daugiau deja, nieko negalime padaryti, o ir praėjus šitam aklumui, negalime garantuoti, jog tai po kiek laiko nepasikartos. Psichologinės kilmės aklumas sudėtingas klausimas, o Anja greičiausiai viena iš anomalijų, - baigė kalbą gydytojas.

-Ar galiu ją parsivežti į prieglaudą?

-Taip. Nebėra prasmės pasilikti, tačiau kas savaitę privalėsite čia lankytis apžiūrai. Daugiau informacijos suteiks seselė, aš turiu daug darbo. Viso geriausio.

-Sudie, - atsakė Pret.

 

Tai, kad gavau atskirą kambarį ir maisto aptarnavimą į jį, sukėlė daug apkalbų, bent jau taip pasakojo virėja. Bet nei viena iš Šviesoje gyvenančių merginų nežinojo priežasties, ar kas čia vyksta bei kodėl aš neišlendu iš savo miegamojo. Mėginau apsiprasti su tamsa. Judėti buvo keblu, o ir girdėti kalbantį žmogų, kai nematai veido išraiškų pasirodė kiek keista. Tačiau po kelių dienų, supratau kiek daug galima išgirsti. Vienu metu girdėdavau ir žingsnius ir šnabždesius šalia durų ir čiulbančius paukščius lauke, ir retesniais atvejais pravažiuojančią mašiną. Beje, dažniau pasitaikydavo sunkieji automobiliai. Mano ausis pasiekdavo daugybė aiškių garsų. Dėl neturėjimo ką veikti ir klausos susižavėjimo su direktore išsiderėjau dėl dar vienos sąlygos, t.y. už mano paveldėtus pinigus ji nupirko man ausinukus. Jai taip pat teko ir surasti man muzikos. Dėl žanrų nesiginčijau, nes pati jų dar nelabai pažinojau. Na, bent jau tą akimirką. Dar vienas dalykas, kurio išsireikalavau tai, panaikinti dar neprasidėjusius seansus su psichologu. Buvo sunku susitarti, tačiau netgi galėdama pasikliauti tik klausa, girdėdama tik direktorės balsą, jaučiau, kaip ji nervinasi prarasti reputaciją ar vietą šiuose namuose. Skalbėja Adela pasakojo, jog Henrieta Pret neblogai stovinti moteriškė, t.y. vertinama, kaip vaikų auklėtoja. Tai, žinoma, kėlė juoką.

Praėjo lygiai pusė metų, kai aš vėl praregėjau. Tą dieną pratinausi prie šviesos. Viskas atrodė per nelyg ryškiai, o garsai automatiškai susivienodino, prarado dalį svarbos. Bet aš, žinoma, labai džiaugiausi.

Iš manęs vėl buvo atimtas kambarys, nors maitinimas nepablogėjo. O grįžus į tikrąją prieglaudos gyvenimą, reikėjo pamąstyti, kaip reikės apsiginti. Vos kam nors šnipštelėjus kažką nemalonaus, kabinausi tam žmogui į plaukus. Aišku, kartais Klaudija su savo pasekėjom įsprausdavo mane į kampą keliese ir tada jau vargiai galėdavau apsiginti, bet aš nepasiduodavau. Net ir žinodama, kad turėsiu daug daugiau mėlynių nei jos, aš atiduodavau visas jėgas. Kandžiodavaus, spardžiaus. Dariau viską, kas įmanoma. Man gana neblogai sekėsi. Kitos merginos jau laikydavosi atstumo koridoriuje. Jos bijojo manęs ir jau nebesikabinėjo. Galiausiai aš netgi patraukiau savo pusėn kelias iš jų, ir tada Klaudija, Dženė ir Vanesa tapo silpnos, nebegalėjo apsiginti. Ir tada, jau jų trijulė buvo įspausta į kampą. Per penkerius metus viskas labai pasikeitė. Manęs niekas nebestumdė ir niekas neužgauliojo. Visos laikėsi atokiau, o atvykusių naujokių Klaudijai skriausti taip pat nebeleidau. Manęs nebevadino nevykėle. Dabar aš buvau peštukė, bet mokiausi vistiek gerai. Mano pažymiai visada būdavo geriausi. Nežinau kodėl, bet ką nors perskaičius, to niekad nebepamiršdavau. Todėl būdavo lengva atsakinėti ir pasiruošti kontroliniams. Viską, ką permesdavau akimis, kai tik prireikdavo, galėjau vėl iškelti priešais save. Ir, svarbiausia, aš daug skaičiau. Kai tik turėjau laiko, t.y. kai nebuvau nubausta, visada skaitydavau. O mane bausdavo taip pat dažnai, galbūt, nes nepaisydavau kvailos raganos Štrudeson nurodymų ar taisyklių. Pasirodydavau kada norėjai, net jei dabar ir už nieką neatlikdavau darbų. Vienerius metus, netgi buvau šią garbę užleidusi trijulei, tačiau dabar visos rūpinosi tik savimi.

Per penkerius metus buvau apakusi dar keturis kartus, iš jų kartą tik mėnesiui, kitus du trims, o vieną pusei metų. Gydytojai dar neišsiaiškino kas man negerai, bet aš jau apsipratau su šiuo keistu reiškiniu. Būdavo savotiškai malonu, pajusti ir išgirsti dalykus, kurių matydamas negirdi. O esant uždarytai nedideliuose vaikų namuose, tai ir nesukėlė didelių nepatogumų. Už šių sienų, beveik niekada neišeidavau kitu tikslu, nei, kad nuvažiuoti į ligoninę. Kartais man leisdavo aplankyti ir tėvų kapą, nors nežinau kas ten galėjo būti palaidota… Ugnis juk sunaikino viską.

Man buvo keturiolika. Gyvenimas ėmė keistis kita linkme, tiksliau mano pasąmonė ir kūnas. Staiga atradau dar daugiau maištavimo būdų, deja ir daug pavojingesnių. Per kelias, stebuklingu būdu įvykusias, ekskursijas, susipažinau su kitokiais paaugliais. Jie man pasirodė įdomūs. Galbūt apranga, stiliumi. Jie atrodė laisvi, spalvingi, auskaruoti. Ir jie buvo laimingi. Aš kiek per ilgai užsižiūrėjau į vieną iš jų.

-Ko taip spoksai, mažyle?, - paklausė jis.

Tai buvo šviesiaplaukis, bent kiek matėsi, vaikinas, dviem auskarais antakyje, keliolika ausyse. Jo džinsai buvo juodi, o bateliai ryškios violetinės spalvos. Tokios pačios spalvos buvo ir megzta nutįsus kepurė. Marškinėliai buvo paprastučiai, pilki. Nežinau, kuo jis mane taip sužavėjo. Tiesiog vaikinukas spinduliavo kitokią jėgą. Maištą. Galėjimą pasirūpinti savimi. Kovą. Laisvę. Ir mano įsivaizduojamą laimę.

-Aš ne mažylė. Mano vardas Anja, o tu, kuo vardu?, - kiek pažiūrėjusi paklausiau, tokiu pat akiplėšišku tonu.

Atrodė, jog jis truputį nustebo.

-Mergyt, tau netrūksta drąsos?, - paklausė retoriškai.

-O ko aš turėčiau bijoti?

-Argi jūsų kvailoj prieglaudoj nemoko, kad tokie, kaip aš pavojingi?, - nusišypsojo lūpų puse.

-Aš pati atsirenku kuo man tikėti.

-Ir kuo tu tiki?

-Aš pavydžiu tau tavo laisvės. Noriu būti tokia, kaip tu, - atsakiau.

Vaikinas pirmą kartą iš tikrųjų į mane pažvelgė.

-Oliveri!, - šūktelėjo tamsiaplaukė mergina iš vos tolėliau stovinčios jų grupelės.

Oliveris.

-Šiąnakt mes susitinkame krantinėje. Jei nori apie dvyliktą būk, - šyptelėjo ir apsisuko.

Beveik praradau kvapą. Jis. Oliveris. Pakvietė. Mane. Prisijungti. Prie. Jų. Būčiau pradėjusi klykti iš laimės, bet nenorėjau pasirodyti kvaiša.

Visą kelionę į prieglaudą sukau galvą, kaip reiks išsigauti lauk, kaip reiks pabėgti. Vienintelis įmanomas būdas atrodė pasivaikščioti stogais ir nulipti dujų vamzdžiu. Tai neturėtų būti labai sudėtinga, ar ne?

Pasiruošiau vienintelius turimus neuniforminius rūbus, kas buvo pilki džinsai, juodi bateliai, balta, gana puošni palaidinė ir paprasta juoda striukytė. Su jais ir atsiguliau, kad būtų greičiau. Skaičiavau sekundes iki kol turėsiu išeiti ir, kai atėjo ta valanda nieko nelaukiau. Tyliai išsmukau iš kambario ir prasėlinau koridoriumi. Žinau, kad retkarčiais čia praeidavo budėtojas, tad stengiausi išlikti budri. Pasiekusi mūsų apdulkėjusią salę, jau visiškai pasitikėjau savo jėgomis. Drąsiai išlipau pro langą, ant stogelio ir slinkau per visą sieną iki to nelemto vamzdžio. Na, gerai, nebuvo taip jau lengva, bet nusileidau beveik be įbrėžimų, gal tik su keliom mėlynėm.

Paėjus pusvalandį gatve, staiga susipratau kokia aš kvailė. Kaip aš nusigausiu iki tos krantinės? Reikėjo išeiti valanda anksčiau jei norėjau spėti. Be to, visa sustirau ir eiti menkai apšviestu taku taip pat nebuvo malonumas. Tuo labiau nežinant kokių gyvių ten yra… Tokių, kaip iš mano košmarų. Mano šeimos žudikų.

-Ei, mažyle, - šūktelėjo balsas iš lėtai važiuojančios mašinos.

Atsisukau ir beveik išsišiepiau iki pat ausų, bet visgi susivaldžiau.

-Anja, nepamiršai?, - kilstelėjau antakį.

-Nemaniau, jog išdrįsi, - ignoravo mane.

-Tada, kodėl gi gaišai savo laiką, laukdamas manęs?, - nesusilaikiusi šyptelėjau nuo minties.

-Gudri ir įžūli?, - vėl, kaip ir dieną paklausė, tarsi savęs pačio, - taigi, pavežti?

Nelaukdama įsitaisiau jo paprastame automobilyje. Taip pat suprasdama, kad Oliveris vyresnis, nei maniau.

Nuo to vakaro, aš tapau oficialia jų grupės nare. O greitu laiku ir oficialia Oliverio mergina, nepaisant to, jog jis buvo ketveriais metais vyresnis. Kiekvieną naktį trainiojausi kartu su jais. Visi iki vieno mane priėmė ir gerbė. Bet darydama viską kartu, aš įklimpau į gana rimtą bėdą. Rūkiau. Gėriau. Bet blogiausia ne tai. Būdama penkiolikos įklimpau į narkotikus. Ėmiau vogti, nes man nebeužtekdavo dozių, kurias nupirkdavo Oliveris. Dar po metų visam pabėgau iš „Šviesos” namų. Deja, pasirodė, kad išgyventi vienai daug sunkiau. Maistui pinigų nebelikdavo, nes svarbiausia buvo dozė. Mano priklausomybė didėjo. O aš vis nesupratau, kaip ji smaugia ir, kaip giliai mane tempiasi. Viskas, kas rūpėjo, tai buvo tas nesveikai nuostabus jausmas, jog viską gali ir jausmas, kad iš tikrųjų niekas daugiau nebesvarbu. Ir buvo taip nepakartojama matyti visas tas keistas spalvas, veidus ir isteriškai juoktis. Štai ko man reikėjo, bet su laiku, visgi ėmiau suprasti, jog situacija blogėja. Nežinojau tik, kad Oliveris įklimpęs daug labiau. Nežinojau, kol radau jį negyvą, perdozavusį. Ilgai negalėjau patikėti, jog jis mirė. Aš iškviečiau greitąją ir sėdėdama ant grindų, meldžiausi. Nors aš žinojau. Žinojau, kad Oliveris negyvas. Aš paprasčiausiai nenorėjau tuo tikėti. Ir kai man tai patvirtino… Viskas apsivertė. Vėl. Ir vėl apakau.

Mane nuvežė į ligoninę. Gulėjau savo tamsoje ir su niekuo nesišnekėjau. Baisiausia buvo tai, kad aš vistiek norėjau dar vienos dozės. Net vis išvysdama Oliverio veidą.

-Anja Mari Klif?, - paklausė sodrus balsas.

Neatsakiau.

-Kur tu įkritai?, - liūdnai paklausė.

Tylėjau.

-Kodėl?

Nesupratau šito žmogaus.

-Ir juk pažadėjai manęs laukti. Kodėl pabėgai, Anja?

Keistas atsiminimas plūduriavo mano pasąmonėje.

-Ar liausies save žalojusi, Anja? Ar liausies žalojus mane?

-Man… Man reikia, - išgirdau perkreiptą savo balsą.

-Ne. Aš neleisiu. Tai pabaiga.

Šilti delnai užgulė mano smilkinius. Man rodėsi, kad tamsoje matau mėlyną šviesą. O tada visos mintys nurimo. Drebulys, krėtęs mane iš vidaus ir iš išorės, nurimo. Viskas buvo balta. Sienos. Lova. Rūbai. Tik mano plaukai išsiskyrė. Mačiau save iš toli. Aš miegojau. Ir šypsojausi. Ir buvau tikra, rami. Aš… Bu…vau… Tikroji… Aš.

 Nusižiovavau.

-Miegok, - nuvilnijo švelnus balsas manim.

Atmerkiau akis. Virš manęs kabėjo beribis dangus su tūkstančiais spindinčių žvaigždžių. Naktis. Švelnus vėjas glamonėjo mano odą ir kėlė malonų šnarėjimą. Ilgai vien tik jo ir klausiausi. Ir man nebuvo svarbu kiek dabar valandų, kur aš, kaip čia patekau ir kas nutiko. Nejaučiau alkio, nuovargio, skausmo, tik šiltą ramybę. Malonumą. Šypsojausi pati to nesuvokdama. Ilgą laiką nieko negalvojau. Vėliau pakilau - atsisėdau. Išvystas vaizdas mane pritrenkė. Aš gulėjau milžiniškoje, beribėje pievoje. Ji neturėjo kraštų. Bet keisčiausia buvo spalva. Visa pieva buvo mėlyna. Žolė ryškiai mėlyno atspalvio ir čia augo milijonai mažų melsvų gėlyčių, beskleidžiančių savo žiedelius. Neišpasakyta. Neįmanoma. Nuostabu. Tobula.

Bet atsirado kažkoks jausmas. Nuojauta, jog esu stebima. Apsidairiau. Už poros šimtų metrų stovėjo vienišas didelis ir spindintis medis. Prie jo buvo prigludęs tamsus šešėlis. Jei ne skaisti mėnulio šviesa tikriausiai nieko nebūčiau įžiūrėjusi, bet man rodėsi, kad šešėlis, jo bruožai vis ryškėja. Juoda apranga - kostiumas, vėliau supratau. Tik viena pusė švarko buvo dengta pilkšvais kvadračiukais, sakydama, kad švarko savininkas kažką nusimanė apie madą ir stilių. Marškiniai buvo balti ir jis dėvėjo tamsų kaklaraištį. Būtybės oda buvo keista, ji tarsi atmušė mėnulio šviesą ir atrodė bauginančiai balta.

Mano akys lėtai šliaužė sutvėrimo veidu. Dailiai suspaustom lūpom, taisyklinga nosimi, blakstienų įrėmintomis šokolado akimis, kurios bylojo nuostabą ir smalsumą. Pastarąjį taip pat išdavė išlenktas antakis, tarsi būtybė tikėjosi kažko neįprasto iš manęs. Pavyzdžiui, kad imsiu bėgti ir rėkti?

Kelios rusvos sruogos, išsprūdusios iš surištų plaukų, mėgavosi laisve ant veido. Vaikinas buvo parimęs ant medžio, prisiplojęs prie storo kamieno, vieną koją sulenkęs ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

Man norėjosi paklausti ką jis čia veikia, nes juk, tai mano sapnas. Taip buvau įsitikinusi, jog sapnuoju. Bet net ir norėdama, negalėjau sudėlioti žodžių, nemokėjau ištarti jų garsiai.

Staiga vaikinas pasisuko ir žvilgtelėjo į dangų. Aš taip pat pasekiau jo žvilgsniu. Dangaus skliaute sužibo pirmieji saulės spinduliai. Taip ilgai žvelgiau į šitą keistą dievaitį, jog nespėjau pastebėti, kad aušta rytas. Maži rausvi ir oranžiniai saulės vaikai stiebėsi į viršų. Čia, šitoje nesuprantamoje erdvėje viskas atrodė dvigubai gražiau.

Besišypsodama atsisukau į paslaptingą vaikiną ir sustingau. Jis nesišypsojo, jo lūpas buvo pervėręs skausmas, o akyse karaliavo panika. Apsidairiau ieškodama jo baimės šaltinio, bet čia nieko daugiau nebuvo. Vaikinas pakėlė akis į dangų. Nejau jis bijojo saulės? Norėjau prieiti ir nuraminti, tačiau mano kojos manęs neklausė. Todėl aš likau stebėti vis didėjančios panikos šokolado akyse, kol galiausiai nutiko dar keistesnis dalykas. Vaikinas ėmė tirpti, nykti. Galiausiai jis išnyko ore, pavirtęs auksinėmis dulkėmis. Jos, pustomos vėjo, skraidė. Spindinčios auksinės dulkės danguje…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 23 »

Natanaelis.

Sėdėjau lėktuve. Nieko negalėjau padaryti, išskristi teko tik po paros, o ir šiąnakt jau pats nieko gero nebegalėsiu nuveikti. Būtent dėl šios priežasties nusprendžiau nusisamdyti privatų detektyvą. Juk kažkas turėjo rasti Anją, tad turėjo ir atsirasti tam tikri įrašai. Nebent nutiko kažkas… Ypatingai blogo.  Čia jau mano sritis. Labai tikiuosi, kad užteks paprasčiausio detektyvo, kad iškastų mergaitę iš po žemės. Kad… Netikusi metafora, po galais.

Skrydžio metu vėl nuklydau į apmąstymus. Kodėl ta mergaitė man rūpi? Apsvarsčiau įvairiausias galimybes. Tik dvi pasirodė įtikinamos, na… Priimtinos. Pirma: mano vampyriška pusė trokštą jos sau. Trokšta jos kraujo. Galbūt mergaitės kvapas ypatingas? Gal mano pasąmonė tai pastebėjo greičiau, nei aš pats suvokiau, kadangi vaikų mano valgomajame racione iki šiol nebuvo. Nors esu girdėjęs, kad mažo vaiko kraujas yra beprotiškai skanus, visgi nei karto nesusiviliojau. Tikriausiai, nes prisimindavau žmogiškajame gyvenime turėtą sesutę Karoliną. Tai ir yra antroji priežastis kodėl aš puoliau ginti Anją. Ji man kelia asociacijas su sese.

Ilgą laiką po to, kai buvau paverstas vampyru, kai gimiau antrąjį ir paskutinįjį kartą, neatsiminiau savo praeities, taip pat ir sesės. Bet vėliau prisiminimai ėmė grįžti, dabar atmenu viską taip, tarsi tai vyko vakarykštę dieną…

Saulė tiesė savo spindulius į mane iš pačio dangaus centro. Buvo vasaros pabaiga. Žavus vakaras. Vėjas vėlė man plaukus ir įnoringai vartė skaitomos knygos lapus. Gulėjau pievoje, mūsų kieme. Greitai pastebėjau artėjančią mažą figūrėlę. Daili rafinuota, pūsta, šviesi suknutė pavertė tą figūrėlę į tikrą lėlytę. Tik ji buvo gyva. Jos kaštoninės garbanėles žaismingai krito ant veiduko. Nudžiugau ją pamatęs, bet beartėjant supratau, kad kažkas negerai. Tamsios rudos akytės blizgėjo nuo ašarų, kapsinčių žemyn.

-Nati, - suaimanavo ji.

-Mieloji, Karolina, kas nutiko?, - susirūpinau.

Ji tik sriūbčiojo, daugiau nieko negalėdama pasakyti. Kai pasilenkiau, įsikniaubė į mano baltus marškinius. Glosčiau jos plaukučius, kol vėl galėjo kalbėti.

-Tėvai ir vėl pykstasi.

-Ar tu verki dėl to?, - pasiteiravau.

Besipykstantys tėvai nebebuvo retas reiškinys, tad tai atrodė keistoka.

-Taip, - sukūkčiojo, - Ne. Tė… Tė… Tėtis… Jis… Jis… - niekaip negalėjo užbaigti.

-Tėtis padarė ką? Viskas gerai, Karolina, man gali pasakyti.

-Jis… Jis… Trenkė mūsų mamai.

Sugniaužiau kumščius. Žinojau, jog ir tai nebe pirmas kartas. Taip, renesanso pradžia ir dabartinis laikmetis turi panašumų… Tik tada moteris buvo visiškai beteisė.

-Pasilik čia, Karolina. Aš nueisiu pažiūrėti, kaip mama. Viskas gerai, nebijok.

Ji linktelėjo. Nusisukau su kažkokia bloga nuojauta.

-Nati!, - šūktelėjo, nors ir buvo visai šalia.

Atsisukau ir ji puolė į glėbį. Visomis turimomis jėgomis įsikabino į mane. Apkabino.

-Myliu tave, - sušnabždėjo.

-Ir aš tave, Karolina. Juk žinai, - šyptelėjau, paskutinį kartą paveldamas jos plaukus.

Tą patį vakarą, radęs stipriai sumuštą motiną, patraukiau tiesiai į tėvo kabinetą. Aš primušiau jį, prigrasindamas daugiau niekada nebepakelti rankos prieš mūsų mamą. Toks mano žygdarbis tuo metu buvo nesuvokiamas. Buvau išmestas iš namų. Neturėjau net šanso atsisveikinti su Karolina ar motina. Vėliau sužinojau, jog mama mirė, dėl kokios priežasties neišsiaiškinau. Tėvas buvo turtingas žmogus, bet savo gyvenimą baigė vienas ir visiškai nusigėręs. O mano sesutė… Aš ją labai mylėjau. Tas jausmas buvo ko gero vienintelis tikrai tyras, kurį atsimenu. Karolina mirė nuo plaučių uždegimo(tais laikais medicina nebuvo toli pažengusi) greitai po to, kai buvau paverstas vampyru. Po dešimties metų iš Leinhartų šeimos likau vienintelis palikuonis. Kito sūnaus, bent jau teisėto, tėvas taip ir nesusilaukė. Taigi, po jo mirties grįžau į rūmus, pareikalaudamas savo teisės. Nors tai, kad per dešimtį metų nepasenau nei trupučio buvo įtartina. Aš surizikavau. Bet pajutęs didėjančius įtarimus, o žmonės tada tikėjo tokiomis būtybėmis, kaip vampyrai, nusprendžiau rūmus parduoti ir išvažiuoti kur nors toliau. Pradėti gyvenimą svetur, kaip šviežiam dvidešimt aštuonerių metų grafui. Šiame amžiuje esu įstrigęs, tiksliau įstrigusi mano išvaizda… Išvykau iš Ispanijos į Italiją. Po kelių dešimtmečių atklydau į Barselonos miestą, tada ir sutikau Timotį Militz, bet tai jau kita istorija.

Gerai pamąsčius, Karolina tikrai asocijavosi su Anja. Tas keistas išsigandęs angeliškas žvilgsnis. Šviesi šilta oda ir neklaužadiški plaukai. Anja man kėlė jausmus primenančius tuos, kuriuos jaučiau sesei. Aš norėjau ją globoti. Tai pirmas atvejis per mano egzistenciją. Sunku pasakyti, kodėl būtent Anja taip išsiskyrė iš kitų vaikų, bet tai turi būti priežastis kodėl negaliu išmesti šios mergaitės iš galvos. Ir galbūt ji visai ne demonas. Argi ji kalta, jog buvo užpulta? Ir tas impulsas kilęs ją apginti… Tai slypi manyje. Keista, kad dar turiu žmogiškumo. Nemaniau galįs jausti kažką panašaus. O taip ekstremaliai nuo šito bėgdamas, aš klydau. Išsigandau, bet dabar suvokiu, kad man patinka tas jausmas. Patinka jausti atgijusį žmogiškumą savyje, kad ir kiek ten jo bebūtų.

Išlipau iš lėktuvo nurimęs. Kas galėjo pagalvoti?

Privatus detektyvas laukė manęs prie to pačio namo, kuriame ir anksčiau apsistodavau. Vėl jį išsinuomavau.

-Sveiki, pone Leinhartai, - pasisveikino.

-Turite kokių naujienų?, - iš karto ėjau prie reikalo.

-Taip. Atrodo mergaitė gyvena Šviesos vaikų namuose. Šiek tiek už miesto.

-Viską surašėte į ataskaitą?, - paklausiau.

-Taip. Štai, - padavė aplanką.

-Dėkoju, - ištariau, savo ruožtu paduodamas vokelį su atlyginimu.

-Čia kiek per.. Daug, - nesivaržė patikrinti sumos.

-Žinau. Paskambinsiu jums, jei dar prireiks pagalbos, - mostelėjau link durų, leisdamas suprasti, kad jau laikas išeiti.

-Žinoma… Viso gero, - linktelėjo ir išėjo.

Skubiai atsiverčiau aplanką.

Anja Mari Klif.

1992 metais gruodžio 24 dieną gaisre žuvo visa Klifų šeima.

1992 metais gruodžio 28 dienos naktį atnešta į „Šviesos” vaikų namus.

Giminių daugiau neturi.

Paveldėjo šeimos banko sąskaita su 5.000 svarų, kuriais dabar oponuoja vaikų namai.

Šviesos namai augina tik mergaites. Remiasi griežtomis tradicijomis. Paprastai išauginantys neturtingas „aristokrates”.

Anja Klif pasižymi nepaklusnumu, pareigų nevykdymu. Neturi ypatingų gabumų.

Kartais skundžiasi rega.

Pastaruoju metu mergaitę ištinka keisti, neišprovokuoti žiaurumo priepuoliai.

Užverčiau aplankalą. Ten buvo daugybė kitų faktų, apie jos elgesį ir „Šviesos” taisykles bei nuostatas. Visi jie man kėlė nepasitenkinimą ir rūpestį. Norėjau iš karto ten nuvykti ir pamatyti Anją, bet negalėjau. Nepaisant to mano stipri vampyriška nuojauta sakė, kad kažkas čia stipriai ne taip. Ir, kad mergaitei reikia pagalbos. Ta pati nuojauta šnabždėjo, jog laikas čia itin svarbus, tarsi ji galėtų išnykti…

 

Anja.

 

Braižiau ir braižiau tą žodį. Negalėdama sustoti. Aš visa degiau. Ir drebėjau nuo to keisto karščio. Pykau.  Labai, labai. Pykau ant visų. Man niekas nepadeda. Visi mane paliko.

Nevykėlė. Kvaiša. Pusprotė. Skarmalė. Nevėkšla. Nevisprotė. Išsigimėlė. Pabaisa. Vargeta. Kvailė. Blyškiaveidė. Ryža. Pažiūrėk kokios jos akys! Ei, kvaiša, nepamiršk pakloti mūsų lovų. Ar girdi, nevisprote? Klišakojė…

Galvoje sukosi visi įvykiai per mano čia nugyventus trejus metus. Kaip buvau stumdoma. Žeminama. Mušama. Ir niekam tai nerūpėjo. Niekas nepadėjo. Aš stovėdavau ir žiūrėdavau į tolį, besistengdama sulaikyti ašaras, bent iki tol kol liksiu viena. Pilvą kažkas raižydavo tarsi su peiliu. Ir viduje visa drebėdavau, tirtėdavau. Mane plėšė. Neapsakomai stipriai ir aš nežinojau už ko griebtis, už ko laikytis. Galva svaigdavo. Būdavo silpna ir atrodydavo, kad jau nebesusilaikysiu. Kartais parkrisdavau. Ir neturėdavau jėgų pasikelti nuo šaltų grindų. Nesuprasdavau kas vyksta. Nesuprasdavau kodėl. Aš tiesiog kūkčiodavau taip, kad net oro pritrūkdavo. Ir pasijausdavau tokia, kokia jos ir sakydavo: nevykėlė, kvaiša, nevėkšla, nevisprotė. Išsigimėlė. Ko gero tokia ir esu. Bet aš nebeleisiu, kad jos taip kalbėtų. Nebenoriu girdėti įžeidinėjimų. Jei mane muš, aš irgi mušiuos. Atiduosiu tam visas savo jėgas. Aš nebedarysiu jų darbų. Tai ne mano pareiga. Kai man nepavykdavo sudėlioti dėlionės, tėtis visada sakydavo: nepasiduok. Aš nepasiduosiu. Aš noriu, kad ir joms skaudėtų. Kaip ir man.

-Juk suprantat mane?, - paklausiau pelyčių.

Jos manęs nebebijojo. Bėgiojo šalimais.

 

Užsnūdau pasirėmusi ant stalo. Nuvirtau išgirdusi šnabždesį:

-Anja. Anja, prieik prie lango.

Kambaryje buvo labai nedidelis, grotuotas langelis. O po grotomis dar ir apkaltas lentomis. Vienos kampas buvo nuskeltas. Keista, kad anksčiau to nepastebėjau. Lauke buvo tamsu. Matyt miegojau labai ilgai. Per plyšelį įžiūrėjau tamsų siluetą.

-Ar tu sveika?, - paklausė švelnus balsas.

Toks, kuriuo į mane kreipdavosi tėtis. Toks, kurio negirdėjau trejus metus. Kūnu nubėgo keistas šiurpuliukas.

-Kas tu?, - tyliai paklausiau, bet atrodė, jog tas žmogus išgirdo.

-Neatpažįsti manęs?

-Ne.

-Aš esu Nėjus.

-Tu čia mane atvedei?, - nustebau, kad jo nesusapnavau.

Gerai pagalvojusi pažinau balso tembrą.

-Taip… Man neleidžiama tau rodytis. Tu dar per jauna… Bet turi manęs laukti. Pažadėk, kad lauksi, - primigtinai šnekėjo.

Kažkas balto suspindėjo tamsoje.

-Pažadu, - atsakiau priversta kažko iš vidaus.

-Aš myliu tave, mažoji Anja Mari, - nuskambėjo žodžiai, nors jų savininkas išnyko ore.

Keistas jausmas mane apėmė. Jis buvo malonus. Tie žodžiai… Širdele jaučiau, jog jie tikri. Mintyse kartojau: aš ne viena. Jis- Nėjus kažkur čia. Aš kažkam rūpiu.

Nuo tos nakties prasidėjo laukimas. Aš laukiau Nėjaus.

 

**

Durys lėtai atsidarė, įleisdamos šviesą. Ji apakino mane, nes per dvi dienas įpratau prie tamsos.

-Anja, tuoj pat į direktorės kabinetą, - pranešė ragana Štrudeson.

Štrudeson tikrai buvo panaši į tokią. Ilga nosis ir ant jos pūpsantis stambus apgamas. Žema ir kresna moteriškė.

Pasiėmiau prirašytus lapus ir išsekiau paskui ją. Einant koridoriumi susidūriau su dviem iš merginų. Apdovanojau jas pikčiausiu žvilgsniu ir jos tikrai pabūgo. Tai buvo netgi juokinga, kai jų akys išsiplėtė ir  merginos aiktelėjo stipriai paspartindamos žingsnį. O mano galvoje toptelėjo mintis, jog dabar situacija gali pasikeisti, kad aš nesu visiškai bejėgė.

-Anja, norėčiau su tavimi rimtai pasikalbėti, - pradėjo direktorė.

-Aš klausau, - pamirksėjau.

Direktorė Henrieta Pret bėgiojo akimis mano išdailintais lapais. Ji smarkiai susiraukė ir pasitaisė akinukus. Atrodė netiki tuo ką mato, tad antrą kartą skaitė.

-Anja, ką visa tai reiškia?

-Kas ką reiškia?

-Manau, turime vienintelę išeitį. Nuo šiol kiekvieną dieną dalyvausi seansuose su psichologu. Negaliu patikėti, kad tokiame jauname vaike slypi šitiek pykčio, - aiktelėjo, - o jei tavo elgesys negerės, nieko kito nebeliks, kaip tave perkelti į griežtesnę įstaigą. Aš nerizikuosiu savo mergaičių saugumu.

-Ar tuose seansuose dalyvaus ir Klaudija? Ir kitos merginos?

-Žinoma, ne.

-Kodėl?

-Anja, kitos mergaitės nesielgia taip žiauriai, kaip tu. Vaikuti, negalima kitų mušti ir skriausti.

-Bet jos daro tą patį kiekvieną dieną, nuo to laiko, kai čia atvykau.

-Tikrai neketinu apie tai diskutuoti. Negražu versti kaltę kitoms. Juk jos vienintelės tavo draugės, tavo šeima. Vaikuti, kas tau nutiko?

-Ar jūs nematėte ką jos padarė su mano dovana? Štai, - stumtelėjau skutelius.

-Oj, nejau tau nepatiko kaspinas. Maniau, visi jau išmokote, kad reikia branginti viską ką turite. Anja, turi labai lakią vaizduotę. Nusiramink. Panelė Štrudeson nuves tave į valgyklą, kad galėtum pavalgyti. Po to grįžk į mano kabinetą, tavęs lauks psichologas. Ir, vaikeli, nusiprausk, atrodai visiškai nepriimtinai, - pakraipė galvą.

Manyje vėl ėmė kilti pykčio banga. Pasidarė karšta. Staiga vaizdas ėmė lietis, juodi taškai ėmė buoluoti prieš akis. Kontūrai išnyko ir galiausiai liko tik tamsa.

-Kažkas nutiko?, - išgirdau balsą.

-Aš… Aš nieko nematau, - išsigandusi atsakiau.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 32 »

Natanaelis.

Pasibeldžiau į dideles raudonmedžio duris. Pasirodė pražilęs senukas.

-Labas vakaras. Kuo galėčiau jums padėti?

-Atvykau pas Timotį Militz.

-Jūs esat?

-Natanaelis Leinhartas.

-Taip. Jūsų jau laukia. Užeikite, - nusilenkė man liokajus.

-Dėkoju, - atsakiau ir įsmukau į vidų.

-Pone?, - sustabdė mane, - paimkite šitai.

Jis padavė man juodą kaukę, dengiančią tik akis. Mhm. Kaukių balius?  Iš tiesų buvau gerokai išalkęs, ar tiksliau ištroškęs, ir buvo sunku valdytis, tačiau nesusimedžiojau maisto, nes žinojau, o dabar tai ir pasitvirtino - Timotis kažką paruošęs. Patraukiau į didžiąją salę. Kelią žinojau. Ši rezidencija Timočiui priklausė visus jos egzistencijos metus t.y. netgi prieš tampant vampyru. Tuo metu jis buvo trisdešimties. Antrąjį savo vampyriško gyvenimo šimtmetį dažnai čia lankydavausi.

Atvėriau duris, o už jų išvydau kiek neįprastą dalyką, didelės tamsiai raudonos užuolaidos buvo apgaubusios salę. Degė daugybė žvakių, ir salės gale sėdėjo du vyriškiai, vienas jų buvo Timotis. Antrojo nepažinojau, bet iš karto galėjau pasakyti, jog jis taip pat vampyras. Aplink juos buvo susirinkęs būrys merginų, pasipuošusių korsetais, šortukais, nėriniuotomis pėdkelnėmis ir visos susikėlusios plaukus į viršų. Patetiška. Nemaniau, kad Timotis tikrai tuo užsiima, bet visgi jas išvydus mano iltys išreiškė stiprų susidomėjimą. Jos net nenutuokė kokiu tikslu iš tikrųjų čia yra. Ir ne šokiai prikaustė dabar jau trijų vampyrų akis. Ak. Tikrai nesuklydau čia atvykęs.

-Natanaeli, - pakilo išskėstomis rankomis Timotis.

Iš tiesų toks gestas tarp vampyrų buvo gana retas. Didelis pagarbos ženklas galėdavo būti tik nusilenkimas. Nors žinoma su savo „vaikais” jausmai būdavo kiek šiltesni…

-Timoti, nemaniau, kad surengsi kažką tokio.

-Naujas amžius, naujos priemonės patenkinti gomurį, mano drauge. Beje, čia Frederikas Grey.

-Malonu susipažinti, - linktelėjau.

-Man taip pat, - nusilenkė žemiau, - Timotis man tiek apie jus pripasakojo.

Stebėjau merginas, bandydamas išsirinkti gardžiausią patiekalą. Tada pastebėjau keistą dalyką, vienos merginos raudonu korsetu plaukai turėjo raudoną atspalvį, primenantį neklaužadas rusvai raudonas sruogas krentančias Anjai ant veido. Tuo tarpu kitos merginos akys buvo šviesiai rudos, nors žinoma tai neprilygo tam šviesiam medaus atspalviui. Po galais. Negaliu patikėti, kad apie tai mąstau.

-Nebenoriu laukti, - pasakiau Timočiui.

Pakilau ir pagriebiau vieną merginą už rankos. Įsitempiau ją į pirmą pasitaikiusį kambarį, kas buvo biblioteka.

-Na, jei nori žaisti grubiai, - nusijuokė.

Argi nusikaltimas pasivaišinti tokiu maistu?

-Žaisime iki šiol tavo nežaistą žaidimą, - šyptelėjau.

-Ir koks gi tai žaidimas?, - prikando lūpą ir ėmė segioti mano marškinius.

Sustabdžiau jos pirštus ir nuvedžiau link savo lūpų. Lyžtelėjau, jaučiau pulsuojantį kraują ir akimirksniu išlindusias iltis, kurias gėlė vien nuo troškimo. Troškulio.

-Tas žaidimas, - dar kartą išbandžiau jos pirštus, - vadinasi paskutinė vakarienė, - kreivai šyptelėjau.

 

Po trejų metų.

Naršiau Barselonos gatves. Paskendęs beprotybėje. Apmąstymuose. Siutau ant savęs ir baisėjausi. Man darėsi vis sunkiau medžioti. Kiekvieną kartą puldamas auką, gerdamas kraują prieš akis pamatydavau Anją. Tą kvailą mergaitę. Ir tai visiškai mane sužlugdydavo. Aš nebeįvertindavau skonio. Tiesa, šiąnakt tai manęs nesustabdė…

Pirmi metai Militz rezidencijoje buvo gana turiningi. Nuolatiniai pobūviai, linksmybės, užkandžiai. Ignoravau visas mintis, kildavusias dėl to vaiko, bet su laiku tai tapo nebeįmanoma. Mane persekiojo jausmas, kad jai kažkas negerai. Persekiojo keistas liūdesys. Liūdesys! Tokio jausmo mano gyvenime nebuvo beveik visą egzistavimą. Aš nekenčiau to mažo demono. Taip, ji buvo demonas. Nebesugebėjau gyventi savo nuolatinio gyvenimo. Nebesidžiaugiau Timočio siūlomais užkandžiais, jie visi buvo vienodi. Paprasčiausiai pilkos pakuotės karštam vynui. Daugiau nieko juose ir nebuvo. Naktys tapo nuobodžios. Kad ir ką Timotis sugalvodavo, tai manęs nepatenkindavo. O vis iššokantis persigandęs medaus atspalvio akių vaizdas mane vedė iš proto. Aš nebenorėjau gerti kraujo, nes tada matydavau Anja. Aš nenorėjau regėti šito demono. Tačiau, kaip parodė ši naktis kentėti troškulį buvo prasta mintis. Prabudęs jaučiausi, kaip niekad prastai. Kažkoks keistas sunkumas gulėjo ant mano neplakančios širdies. Skausmas. Ir aš įpykau. Sudaužiau beveik visus baldus Timočio man skirtame kambaryje. Šį kartą net ir jis, iki tol netgi gailėjęsis (o kokia gėda!) užsirūstino ir išmetė mane lauk, kad nusiraminčiau. Ir aš, kad tai padaryčiau, pasivaišinau beveik viso kvartalo merginomis. Jaučiausi persisotinęs. Net galva svaigo.

Naršiau Barselonos gatves be jokio tikslo. Pasišlykštėjęs savimi. Nepaisant to, kad iki šiol, ar iki to kol Ji nepasirodė mano gyvenime, neatsisakydavau gero patiekalo. Bet išgerti tiek kraujo. Šitiekos žmonių. To net man buvo per daug. Tačiau viskas tik per Ją. Nekenčiu Jos. Kaip toks trupinys sugebėjo apversti mano, stipraus, nuo nieko nepriklausančio vampyro pasaulį? Prisiekiu, jei tas raudonplaukis demonas dabar būtų čia aš… Ką aš padaryčiau? Kažkodėl mintyse tuo metu susikūręs mažos mergaitės atvaizdas sukėlė šypseną. Bet tas atvaizdas verkė? Taip, medaus akys verkė ir aš nieko negalėjau sau padaryti… Pirma mintis buvo, jog aš noriu ją apkabinti ir apsaugoti. Ar aš visai pamišau? Negalėjau patikėti savo minčių absurdiškumu. Tai tiesiog neįmanoma.

Akimirksniu atsidūriau prie Militz rezidencijos.

-Ar jau nusiraminai?, - pasiteiravo Timotis, man įžengus į salę.

-Man reikia išvykti, - pranešiau.

Timotis nustojo atseginėti merginos suknelę.

-Tu rimtai?

-Turiu susirasti ją. Juk negalėjo išnykti.

-O tada kas? Suvalgysi savo minčių vaiduoklį?, - nusijuokė.

 

Anja.

(Po trejų metų (1995m.))

Buvo eilinė diena. Diena, kai aš nenorėjau prabusti. Aš bijojau. Bijojau, kad iš manęs vėl tyčiosis, apstumdys. Nenorėjau rinkti išmėtytų daiktų tvarkyti kambario, kloti lovų ar atlikti ką nors kitką, ką sugalvos Klaudija su Vanesa ar kokia kita vyresnė mergina. Tačiau tik Klaudijos trijulė kabinėjosi prie manęs pastoviai, kitos laikui bėgant paliko ramybėje ir tiesiog manęs net nebepastebėjo. Aš tokia ir buvau arba nematoma arba pastumdėlė. Dažnai pasislėpusi verkdavau. Kad ir kiek kartų pirmais metais skundžiausi Štrudeson, kuri liepė ją vadinti panele Štrudeson, nepaisant to, jog atrodė sena ir tai man atrodė keista, ji niekada nereaguodavo į mano skundus. Direktorė elgdavosi taip pat. Pasak jų, aš turiu pati išmokti susidoroti su savo problemomis, bet aš nežinau kaip.

Dariau viską ko manęs reikalavo visos merginos, tačiau jų elgesys su manimi negerėjo. Kiekvieną dieną gaudavau naujų mėlynių ir tų pačių keiksmų pulką. Aš jų netgi prašiau liautis, bet jos neklausė. Mano kiemo draugai niekada taip nedarydavo. Man baisu, mama.

Panelė Štrudeson įlėkė į kambarį šūkaudama, kad laikas keltis. Visos pakilome iš lovų. Turėjome penkias minutes nusiprausti, apsirengti ir pasikloti lovas. Tada privalėjome išsirikiuoti koridoriuje. Štrudeson apžiūrėdavo ar mūsų panagės, dantys švarios, ar nei viena neturi utėlių ir kiek tvarkingai atrodo mūsų uniformos, bei surišti plaukai. Jei kieno sijonas buvo kreivai užsegtas, ar kas neįtikdavo panelei Štrudeson, ta gaudavo bausmę: padėti virtuvėje, iššluoti kiemą, išravėti vidiniame kieme esantį nedidelį darželį, surūšiuoti knygas ir pan. Paprastai neišaušdavo toks rytas, kad nei viena liktų nenubausta. Labai dažnai baudžiama būdavau aš. Aš beveik visada vėluodavau, nes privalėdavau pakloti trijulės lovas. Nespėdavau laiku nusiprausti ar susirišti tvarkingo kuodelio, ar idealiai apsirengti. Mes visos turėjome atrodyti vienodai, o šukuosenos ir pilki rūbai labai priminė pačios direktorės, bei Štrudeson išvaizdą. Man net atrodė, kad jos nori, jog mes atrodytume taip, kaip jos. Prieš užmigdama svajodavau apie ryškiai mėlyną suknelę, tamsiai žalią skraistę, kokią turėjo mama ir raudonus batukus, bet spalvos čia buvo draudžiamos. Viskas buvo tamsu ir pilka. Nežinau kodėl namai buvo pavadinti „Šviesos”…

 Panelė Štrudeson, pamačiusi nesusitvarkiusią ir vėluojančią mane, tiesiog paraudonuodavo iš pykčio ir visada labai rėkdavo. Ji buvo beveik tokia pati baisi, kaip ir mergaitės, tik ji nesimušdavo. Kartais tik skaudžiau sugriebdavo už rankos tempdama į virtuvę ar Pasitaisymo kambarį. Jis buvo dar viena, didžiausia bausmė. Ten uždarydavo stipriai nusikaltus. Kambarys buvo nedidelis ir tamsus su pasenusiu židiniu ir stalu bei kėde. Daugiau ten nieko nebuvo. Ant stalo visada gulėdavo popieriaus lapas, kuriame reikėdavo parašyti, kaip labai gailiesi savo elgesio. Kartais ten išbūti tekdavo visą dieną, bet tiesą sakant, man ten patikdavo. Niekas negalėdavo manęs stumdyti ar pravardžiuoti, ar versti atlikti ne savus darbus. Manęs netgi nebaimindavo kelios ten gyvenančios pelės. Jos buvo vienintelės mano draugės. Tie maži pilki padariukai niekada man nepadarė nieko blogo. Man netgi buvo jų gaila, tad jei pavykdavo iš virtuvės nukniaukdavau kelis sūrio gabaliukus, kuriuos saugodavau uniformos kišenėje iki kol vėl patekdavau į Pasitaisymo kambarį. Vienintelis blogas dalykas buvo tai, kad ten šalta. Visa sustirdavau sėdėdama ant krebždančios kėdės, bet vistiek čia geriausia vieta šiuose vaikų namuose.

Šį rytą aš beveik nevėlavau. Gal tiesiog išmokau suktis greičiau. Panelė Štrudeson nieko nebesakė, tik sužaibavo akimis. Žinoma ji mane už tai šiandien nubaus, tačiau jau visi ėmė įprasti, kad aš esu nepataisoma. Nevykėlė, - taip mane vadindavo. Iš manęs niekas nieko nebesitikėjo. Buvo skaudu, kad manęs nepagirdavo už tai, kaip supjausčiau daržoves ar iššlaviau kiemą. Ėmiau tikėti, kad aš tikrai blogas vaikas. Vis liepdavau sau pasitaisyti, susiimti, pasistengti dar labiau ir neverkšlenti jei pavargau ar labai skauda. Kartais tai padėdavo. Truputį lengviau pasidarė, kai pradėjome lankyti pamokas. Ten viskas man klojosi gerai ir nors sulaukiau dar daug užgauliojimų iš mergaičių, klasėje jausdavaus ramiau. Aš atlikdavau užduotis teisingai ir greičiausiai išmokau skaityti. Mokytojai stebėjosi, o aš pirmą kartą gyvendama čia sulaukiau pagyrimo.

-Anja, ištiesk rankas, - sukomandavo Štrudeson.

-Mhm, - keistai susiraukė, - šiandien tu… Tavo rankos švarios. Bet uniforma… Uniforma tvarkinga, - dar labiau susiraukė.

Galiausiai jos veidą papuošė pikta šypsena.

-Anja Klif, nejau nemanai, kad mergaitė tavo amžiuje jau turėtų mokėti apsiauti kojines? Į skalbyklą tuoj pat ir šiandien liksi be pusryčių.

Visos juokėsi kol aš strikčiojau ant vienos kojos mėgindama persimauti išvirkščią kojinę.

-Tylos!, - užriko Štrudeson, - Ar taip elgtųsi išsiauklėjusios panelės, ką?

-Ne, panele Štrudeson, - atsakė choras.

-Gerai, visos eikit į valgyklą, išskyrus Anją, žinoma.

Lėtai žingsniavau į skalbyklą. Labai norėjau ten nukakti pasistrykčiojant ir niūniuojant Makko Pakko(Meko Peko iš filmuko „Paslapčių sodas”vaikams) dainelę. Bet negalėjau nusižengti taisyklėms. Mes turėjome elgtis, kaip priklausoma „išsiauklėjusioms panelėms”. Turėjome būti rimtos.

-Labas, Adela, - pasisveikinau su pagrindine skalbyklos darbuotoja.

Ji buvo visai nieko. Jei neateidavo tikrinti panelė Štrudeson, leisdavo dirbti kokį lengvesnį darbą, kad ir nešti mažiau skalbinių, tiek, kad iš po jų matyčiausi aš. Retkarčiais netgi turėdavo duonos riekelę su sviestu ar pomidorą. Aš gana dažnai būdavau išalkusi, nes dėl nusižengimų ir bausmių atlikimo praleisdavau pietus ar pusryčius. Ypatingais atvejais vakarienę, nors ją paprastai gaudavau.

-Anja, - palingavo galvą, - Kas šį kartą?

-Atvirkščiai užsimoviau puskojinę, - prikandau lūpą.

-Oj, Anja. Na argi negalėjai apsižiūrėti?

Nuleidau akis.

-Na, tebūnie, vaikeli. Padėsi man išnešioti išskalbtus rūbus.

-Gerai, - šyptelėjau.

Iki pietų darbą atlikau. Įėjus į valgyklą daugumos akys pakrypo į mane.

-Netikėle, jau baigei skalbti mūsų rūbus?, - kažkas paklausė.

Nesidairiau. Tiesiog ėjau į priekį, pasiimti maisto.

-Ei, aš tau sakau, kvaiša, - šūktelėjo ir metė į mane savo padėklą.

Tuo metu įėjusi direktorė leptelėjo:

-Anja Klif, ar galėtum būti atsargesnė? Nemėtyk „Šviesos” nuosavybės.

-Atsiprašau, - pasakiau, kaupiantis ašaroms.

-Atsižvelgiant į tai, kiek turi nusižengimų, neturėtume to daryti, bet nesame beširdžiai. Taigi, noriu tave pasveikinti. Su gimtadieniu, Anja, - įteikė man tamsią dėžutę.

Stovėjau ir žiūrėjau į ištiestą dovaną. Buvo netgi baisu prie jos prisiliesti.

-Nagi, nesidrovėk, - vos šyptelėjo direktorė.

Ištiesiau ranką ir paėmiau mėlyną dėžutę.

-Ačiū, - nusišypsojau.

-Žinoma, o dabar atleisk turiu eiti, - linktelėjo.

Valgykloje prasidėjo šurmulys ir šnabždesiai. Aš šypsojausi, apsikabinau tą kvadratinį daiktą ir spausdama prie savęs pasisukau link išėjimo. Norėjau pati viena atidaryti dėžutę kambaryje. Kelią pastojo Klaudija. Mano šypsena dingo.

-Parodyk kas ten, - ištiesė ranką.

-N… Ne.

-Sakau, parodyk kas ten.

-Čia mano, - dar stipriau spustelėjau dėžutę.

-Duokš. Tuoj pat.

-Klaudija, prašau, - vėl besikaupiant ašaroms iškvėpiau.

-Laikykit ją, - paliepė.

Ir mane iš abiejų šonų sučiupo rankos.

-Ne, prašau, - ėmiau verkti.

Dovanėlę išplėšė iš mano rankų, o mane pastūmė. Kritau ant žemės ir žiūrėjau, kaip Klaudija plėšo blizgų mėlyną popierių. Maži skuteliai krito ant žemės, tokie gražūs. Aplink susirinko visas būrys. Visos nekantriai laukė kol pamatys kas viduje. Galiausiai paskutiniai melsvi gabalėliai pasiekė grindis. Merginos aiktelėjo. Bandžiau įžiūrėti kas yra dėžutėje. Klaudija iškėlė akinamo baltumą, šilkinį kaspinėlį į plaukus. Jis buvo labai dailus. Nieko panašaus neturėjau.

-Koks gražus, - nusišypsojau.

-Tu jo neverta, skarmale, - pyktelėjo Klaudija.

-Bet jis mano.

-Žirkles, - paliepė.

-Ką tu darysi? Klaudija, ką darysi?, - šoktelėjau.

Bet merginos apstojo ją ratu, ir aš nieko negalėjau matyti. Greitai visos besišypsodamos pasitraukė.

-Mes nusprendėm atiduoti tau kaspiną.

-Tikrai?, - apsidžiaugiau.

-Žinoma, juk tavo gimtadienis, - palinksėjo ir ištiesė suspaustą kumštuką, - duok delną.

-Ačiū, - atsidusau.

Tačiau tą pačią akimirką pajutau, kad kažkas negerai. Pažvelgiau į savo ranką. Joje gulėjo daug mažų gabaliuko, balto šilkinio kaspinėlio. Žiūrėjau netikėdama savo akimis. Skruostais ėmė riedėti ašaros, o aplinkui skambėjo tik juokas. Šaižus juokas. Tai buvo akimirka kai kažkas manyje kliktelėjo. Akimirka, kai aš pasikeičiau. Pakilo visas turimas pyktis ir nuoskauda. Jaučiau, kaip visa degu. Šokau ant Klaudijos, apsikabindama jos liemenį kojomis ir ėmiau ją draskyti.

-Nekenčiu nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu tavęs!, - klykiau visa gerkle.

Ir nagais draskiau kur pataikiau, veidą, kaklą. Negalėjau sustoti. Klaudija taip pat šaukė, šaukė iš skausmo ir prašydama, kad manę kas nuimtų. Nekreipiau į nieką dėmesio. Tik draskiau ją. Kažkokios rankos įsikabino į mane bandydamos nutraukti, bet aš nepasidaviau, bet įsikabino dar vienos, o ir Klaudija mane stūmė šalin. Galiausiai mus išskyrė.

-Gana, Anja, nustok!, - užriko direktorė, - tuoj pat į Pasitaisymo kambarį. Dviems paroms!

Kažkaip spėjau pasičiupti tą, kas liko iš kaspinėlio, kai buvau tempiama lauk. Mane įstūmė į tamsųjį kambarį ir užrakino duris. Dvi dienos ramybės? Ar gali būti geriau? Plačiai šypsojausi prisėdusi prie stalo. Tada dar niekas nežinojo kuo mane pavertė.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 28 »

Taigi pavyko į kelti anksčiau nei tikėjausi. Kol kas dar įvadinis skyrius, t.y. veiksmas vis dar vyksta praeityje. Manau toks bus ir sekantis, kad galėčiau paaiškinti kodėl Anja bus tokia kokia bus ir pan. Ir nuo ko prasidės jos maištas… Heh. Ką gi. II skyrius jūsų teismui :)

_____________________________________________

Anja.

Tik jam išėjus pakilau. Mojuodama rankomis pasiekiau duris, laimei jis jų neužrakino. Pirmas mane pasiekęs dalykas buvo šaltas vėjo gūsis. Tačiau aš neturėjau kitos išeities, kaip bėgti. Mano galvoje niekada dar nebuvo tiek daug ir aiškių minčių, bet akyse vistiek tvyrojo tamsa.

Pasisukiojau, mėgindama suprasti kurioje pusėje miesto centras, kai pajutau dunkstelėjimą šalia.

-Nebijok, - suskambėjo balsas, labiau primenantis muziką, - Aš esu Nėjus. Aš padėsiu tau.

Tas žmogus pakėlė mane, jo rankos buvo šiltos ir švelnios, o su pirmu prisilietimu, pajutau keistą ramybę. Po to man vaidenosi, kad skrendu. Girdėjau, kaip skleidžiasi sparnai, kaip jie plasnoja, bet nesupratau kas tai. Man ir neberūpėjo, keista ramybė apgaubė mane visą, nusinešdama į saldų sapną.

Kai atmerkiau akis, gulėjau baltame kambaryje su keliomis vienodomis lovomis. Prie manęs palinko pražilusi moterytė su milžinišku apgamu ant nosies.

-Pagaliau pabudai. Koks tavo vardas, mergaite?, - keistas balsas paklausė.

Gulėjau ir žiūrėjau į tą moterytę. Vaizdiniai lėtai ėmė kilti. Kraujas. Mano šeima. Vampyrai. Ir skrydis? Prisiminiau viską, bet nebeverkiau. Bet aš tikėjau, kad tai ką mačiau buvo tiesa. Visi vaikai tiki fantastika, aš nebuvau išimtis. Tik deja, viskas iš tikrųjų buvo tikra.

-Aš matau, - staiga nustebau.

-Mergaite?, - susiraukė.

-Aš esu Anja Klif, - atsakiau į jos prieš tai užduotą klausimą.

-Klif? Argi ne tokia pavardė buvo žmonių, kurie prieš porą dienų sudegė savo namuose, - sumurmėjo, - Palauk, aš tuoj pakviesiu vyriausiąją.

-Kur aš esu?, - paklausiau.

-Šviesos vaikų namuose.

-Kaip aš čia patekau?

-Tave rado jaunas vyriškas. Nejau neprisimeni?

-Nevisai…

-Tu tikriausiai šoke. Reikia pakviesti sesutę.

-Man viskas gerai.

-Nesijaudink.

-Man viskas gerai.

-Akivaizdu, kad ne. Lauk čia. Aš tuoj grįšiu, - kiek nemaloniai atsakė.

 Tik keistai moterytei išėjus iš kambario, durys vėl atsivėrė ir įėjo trys mergaitės. Viena pilkšvai rusvų plaukų, kita kaštoninių, o trečioji, akivaizdžiai vyresnė šviesiaplaukė.

-Tu naujokė?, - paklausė paskutinioji.

-Tikriausiai… - žinojau, kad giminių daugiau neturiu.

-Tu keista, - susiraukė kita.

-Kodėl?

-Tavo akys geltonos, - susijuokė trečioji.

Gūžtelėjau.

-Koks tavo vardas?

-Anja.

-Tu iš kokios nors turtingos šeimos?

-Em… Ne.

-Jie mirė ar šiaip atsikratė tavim?

-Klaudija, Džene ir Vanesa, ką jūs čia veikėte?! Jau seniai turite miegoti.

-Atleiskit, panele Štrudeson, mes išgirdome šurmulį ir atėjome pažiūrėti kas nutiko, - nekaltai išsišiepė visos trys.

-Nieko rimto nenutiko, - nusišypsojo kreivų dantų šypsena ta pati moteriškė(Štrudeson), - o dabar eikite į savo kambarius.

-Gerai, panele Štrudeson, - uždainavo choras ir išnyko iš akiračio.

Šios trys merginos visus metus praleistus tuose kvailuose vaikų namuose buvo didžiausios mano priešės ir privertė praeiti mane pro tikrą pragarą…

-Anja Klif, čia „Šviesos” direktorė  Henrieta Pret, - pristatė man moterį, įėjusią su ja.

Tai buvo maždaug penkiasdešimties metų senumo moteris, su tvarkingai surištu šviesiai dažytų plaukų kuodeliu ir pilku dalykišku kostiumėliu, bet jau atgyvenusiu savo dešimtmetį.

-Labas vakaras, - nedrąsiai pasisveikinau.

Moteris nusišypsojo.

-Manau, geriausia būtų tau leisti išsimiegoti, o detales išsiaiškinti ryte. Nors ką galima išsiaiškinti su mažamečiu vaiku?, - nusijuokė iš savos logikos, - Katia, nuvesk mergaitę į kambarį, tikrai turime laisvų lovų ir rytoj iš pat ryto paskambink į policiją pasiteirauti dėl Klifų šeimos, - paliepė bei net nebepažvelgusi į mane išėjo.

-Nagi, girdėjai ką sakė direktorė, einam, - tempė mane už rankos Štrudeson.

Buvau nuvesta į didelį kambarį su daug lovų, kuriose miegojo vaikai, vieni vyresni, kiti visai jauni. Susiraičiau vienoje kampinėje lovoje, pilkšvai baltuose pataluose. Susiraičiau į kamuoliuką. Lauke važinėjo mašinos. Kambaryje girdėjosi daugybė atodūsių, o aš jaučiausi labai vieniša. Niekas neatėjo ir neapkamšė manęs, kaip visada darydavo mamytė. Tėtis manęs nepabučiavo ir nemačiau broliuko šypsnio. Gulėjau susigūžusi, o šalti sūrūs lašai vėl ėmė riedėti mano veidu. Užmigau tik paryčiais ir netrukus buvau pažadinta. Mane apipylė lediniu vandeniu. Išsigandau ir man ėmė trūkti oro, tuo tarpu aplink mane išsirikiavo penkiolika, besijuokiančių mergaičių. Jos apžiūrinėjo mano kišenes, o nieko neradusios iškeikė.

 

-Šita kvaiša neturi ničnieko naudingo. Iš kur tu atsiradai, skarmale, ką?, - paklausė ta pati Klaudija.

-Kodėl… Kodėl jūs taip darot?,  - paklausiau, visa drebėdama.

-Tik žliumbt nepradėk, kvaile tu, - bakstelėjo į šoną nepažįstama mergina.

-Kodėl jūs pykstat?, - pakraipiau galvą, - Aš juk nieko jums nepadariau.

-Atsitrenkei čia neturėdama nei vieno skatiko. Kokia iš tavęs nauda? Klausiau, iš kur atvykai?, - papurtė mane Klaudija. Aiškiai visų lyderė.

-Mano mama, tėtis ir brolis mirė. Namai sudegė, - sriūbtelėjau.

-Aš tau sakiau, žliumbt nepradėt, - piktai pagrasė kita.

-Tai vargšė šeimą praradai. Kokia netektis. Jei nepastebėjai, tai mes čia visi tokie.

-Tada kodėl jūs pykstat?

-O kodėl tu nesudegei su savo šeima?

-Mano šeima nesudegė…

-Tu ką tik sakei, kad namai sudegė ir tavo šeima numirė.

-Taip.

-Klausyk, mergiščia, nežinau ką čia žaidi, bet teks susitaikyti su mano taisyklėm. Kitaip, labai pasigailėsi, - pasuko galvą link durų, kaip ir visos.

-Ateina Štrudeson, greičiau.

Visos puolė prie lovų ir akimirksniu kambarys apmirė. Jos apsimetė miegančiom.

-Kelkitės! Laikas keltis!, - šaukė nemelodingas balsas

Štrudeson apeidinėjo kiekvieną lovą, nutempdama antklodes nuo mergaičių. Priėjusi prie manęs sustojo.

-Čia dabar kas?! Kodėl tu šlapia?

-Jos mane apipylė.

-Kas tave apipylė?

-Klaudija.

-Klaudija?

-Taip.

-Panele Štrudeson, tai melas. Esu išmokyta priimti visus bendro likimo vaikus ir žinote, kad niekad nenusižengiu, - nutaisė nekaltas akis.

-Tebūnie. Nežinau kas čia įvyko ir man nesvarbu. Jums liko trys minutės. Lauksiu apačioje, - išburbėjo ir apsisukus išėjo.

Sėdėjau nesuprasdama kas vyksta. Kodėl ji nepatikėjo manim? Kodėl niekas nepadeda? Aš taip norėjau pas mamą.

-Nevisprote tu, - stūmė mane, tik pakilus iš lovos, - Nebandyk mūsų skųsti, ožka.

-Aš… Atsiprašau, - sušnabždėjau.

-Dar pažiūrėsim, kaip labai gailiesi, - nusišypsojo Klaudija.

Ta šypsena man nepatiko.

 

Natanaelis

Išnaršiau visą mišką, bet čia nebuvo jos pėdsako. Žinojau, kad jai kažkas padėjo, bet tos jėgos irgi negalėjau atsekti. Nesuvokiau kodėl. Po galais, nuo kada yra kažkas ko aš nežinau? Štai kokia nauda iš septynių šimtų metų gyvenimo. Šiaip ar taip nusprendžiau apsilankyti policijoje, net ir nujausdamas, kad idėja kvaila.

-Galiu ko padėti?, - atsikosėjo budintis policininkas.

-Taip. Norėjau pasiteirauti ar šiąnakt neradote pasimetusios mergaitės? Tiksliau Klifų dukters.

-Jūs giminaitis?

Suspindėjo viltis.

-Ne, bet tai svarbu.

-Atleiskit, tokiu atveju negaliu teikti jokios informacijos.

-Tikriausiai nesupratote, bet tai labai svarbu, - pažvelgiau į jo akis.

-Taip, žinoma, - ėmė murmėti paveiktas hipnozės, - Mhm. Deja, nieko panašaus nenutiko.

-Ačiū, - sumurmėjau ir dingau, na bent jau taip turėjo pasirodyti tam vyrukui.

Apsilankiau ir ligoninėje, nors jei ten būtų atklydusi mergaitė, jie jau būtų pranešę policijai. Ir žinoma, jos ten nebuvo. Buvau pasiryžęs išieškoti kiekvieną Ullapool miesto namą, jei prireiks, bet mano galimybės buvo apribotos. Ėmė švisti. Neturėjau kitos išeities, kaip grįžti į savo laikinus namus ir užmigti savo mirtinu dienos miegu. Diena buvo laikas, kai iš tikrųjų tapdavau miręs.

 

Prabudęs pirmiausia privalėjau užkąsti. Visiškai nesureikšmindamas šios nakties, pasirinkau pirmą pasitaikiusią auką, kažkokį benamį. Tiesiog jaučiausi išalkęs ir juo nepasisotinau, kadangi šis ir taip buvo išsekęs. Palikau jį gyvą. Žinoma, jei kas nors jį suras. Kitas mano patiekalas buvo jauna moteris, atsigėręs jos kraujo atgavau jėgas ir blaivų protą.

 

Žingsniavau apsnigta pakrante, galvodamas ką turėčiau daryti. Kaip kažkokia gležna, bejėgė mergaitė gali tapti mano dėmesio centru? Kuo ji ypatinga? Žinoma, buvau gana dėkingas gavęs pretekstą atsikratyti tų naujagimių vampyrų. Mailsas jau buvo tapęs stipriu galvos skausmu. Visa tai tikrai kvaila. Absurdiška. Ką Anja turi, kad išsiskyrė iš visų žemės kirminų? Niekad nejaučiau būtinybės kažko gelbėti, na bent jau nesavanaudiškais tikslais. Ne. Turiu tai pamiršti. Nežinau kas man pasidarė. Galbūt tai tik ženklas, kad man reikia plaukti į platesnius vandenis. Tikriausiai tik pabodo kiek aprimęs gyvenimas. Tas vaikas nevertas mano dėmesio. Geriausia ir vienintelė išeitis išvykti. Man reikia pasilinksminti. Kas geriau tai išmano, jei ne Timotis? Man jau dabar gelia iltis. Seniai jį bemačiau, o dabar pats tinkamiausias laikas.

Timotis- vampyras, kurį pažįstu beveik šešis šimtus metų. Tam tikra prasme jis draugas, kiek įmanomas tokios sąvokos egzistavimas mūsiškiam pasauly. Laikas nuo laiko mes susitinkame ir kartu keliaujame bei šluojam pasaulį.

-Timočio Militz rezidencija, - atsiliepė moteriškas balsas.

-Norėčiau kalbėtis su Timočiu.

-Atleiskite, bet šiuo metu jis priima svečius. Rengiamas pobūvis, tačiau galiu perduoti žinutę, jei pageidautumėt.

-Esu įsitikinęs, kad man galite padaryti išimtį.

-Tai tiesiog neįmanoma, pone…?

-Tiesiog pasakykite, kad skambina Natanaelis Leinhartas.

-Aš tikrai negaliu to padaryti.

-Galiu jus garantuoti, kad jūs negalite jam nepranešti. Tokiu atveju gailėsitės daug labiau, - praradęs kantrybę pasakiau.

-Yra kokių nors problemų, Liusilda?, - pasigirdo gilus balsas.

-Jūsų teiraujasi Natanaelis Leinhartas.

-Na, tai jokia problema, mieloji. Gali eiti.

-Jei būčiau žinojusi…

-Viskas gerai, Liusilda.

Šio pokalbio nebūtų girdėjusios paprasto žmogaus ausys. Tai buvo vienas iš pliusų būti vampyru.

-Nagi nagi, mano senasis kompanione, - galiausiai kreipėsi į mane, - Šimtas metų ir jei gerai atsimenu, tai tiesiogine šio žodžio prasme, - nusijuokė.

-Manyčiau šimtas dvidešimt ketveri, - šyptelėjau.

-Taip, tikrai taip, - susimąstęs tarstelėjo, - Tai, kuo gi nusipelniau skambučio?

-Tikėjausi, kad priimsi seną draugą kuriam laikui.

-Koks netikėtumas, - tikrai nustebo Timotis, - Žinai, kad mano durys visada tau atviros, Natanaeli.

-Ačiū. Atvyksiu rytoj.

-Mhm. Reiks atšvęsti, - jaučiau balse gaidelę, reiškiančią, kad jo galvoje jau rezgasi planas.

-To ir tikėjausi.

-Puiku. Tada iki pasimatymo, brangus drauge.  

-Hasta la vista, mi querido amigo (isp. Iki pasimatymo, mano brangus drauge), - baigiau pokalbį.

Turėjau surinkti dar kelis numerius, kol susitariau dėl skrydžio, bagažo, atsisakiau nuomos ir apžiūrėjau, kad name neliktų jokių indentifikuojančių detalių. Greitai viskas buvo sutvarkyta ir galėjau lengviau atsikvėpti, na nepaisant tos detalės, kad nekvėpuoju. Tik kažkur giliai kirbėjo kvaila mintis, kad elgiuosi klaidingai, bet neketinau jos klausytis. Mano sprendimai tikrai niekada nepriklausys nuo kažkokio vaiko. Tik įdomu ar Anjai viskas gerai?..

Rodyk draugams

Comments Komentavo 13 »

I skyrius.

Anja.

Prisimenu tai tarsi viskas vyko dar vakar.

Buvo 1992 metai. Ramus žiemos, Kūčių vakaras. Aš nubėgau į savo kambarį pasiimti mylimiausio žaislo, pliušinės fėjos. Apačioje, svetainėje prie židinio sėdėjo mano šeima: mama Vera, gana jauna moteris ilgais lygiais rudais plaukais, didelėm medaus rudumo akim, su strazdanom ant smulkios nosytės ir žalsvu kalėdiniu kostiumėliu; ją apglėbęs sėdėjo tėtis, plačių pečių, stiprus, bet švelnus vyras, rusvai raudonais plaukais, tamsiai rudomis akimis ir vienu tonu tamsesne oda už mamą; šalia jų, ant kilimo su garvežiuku žaidė mano šešiametis brolis, berniukas tokiais pačiais, kaip tėčio plaukučiais, mamos strazdanota nosyte ir medaus akimis. Tai turėjo būti vienas pasakiškiausias vakaras, nes tėtis po ilgos darbo kelionės galiausiai grįžo namo bei parvežė mums įmantrių dovanų. Aš jaučiausi labai laiminga, buvo gera ir šilta.

Tą vakarą užbėgusi į viršų savo lėlės-fėjos, aš sau išgelbėjau gyvybę. Per tas kelias minutes mano graži šeimyninė idilė buvo sudaužyta.

Paėmiau savo lėlytę ir sušnibždėjau jai, kokia aš laiminga. Girdėjau, kaip garsiai atsidarė lauko durys, stabtelėjau tarpdury, išgirdusi piktą tėčio balsą. Mano fėja iškrito iš rankų, kai išgirdau savo šeimos skausmo klyksmus. Tas kraupus garsas, kaip ir šis atsiminimas persekios mane visą gyvenimą.

Šauksmai greitai liovėsi, pasidarė labai tylu, bet aš drebėjau iš baimės. Mažais žingsneliais lipau laiptais.

-Mama?, - sušnabždėjau.

Pasiekiau laiptų apačią, bet man niekas neatsakė. Įėjau į svetainę. Ji nebebuvo panaši į tokią. Eglutė su girliandomis, stalu nuversta. Šalia jų ant žemės gulėjo trys kūnai, visų jų kakluose žiojėjo žaizdos ir kraujo pėdsakai. Akys buvo atmerktos, jose įkalintas paskutinės akimirkos siaubas. Veidai jau be gyvybės, be lašo šilumos, balti ir sustingę.

Vienintelis garsas, buvo brolio traukinuko ūžimas. Jis negalėjo pravažiuoti per išlaužtą brolio rankutę.

Aš negalėjau pajudėti iš vietos. Mano skruostais savaime ėmė bėgti ašaros, nors tada dar supratau viską savotiškai, buvau tik penkerių metų.

Nepastebėjau iš kur išniro tamsi žmogysta.

-Ji mano, - suurzgė kitai, - už jo nugaros, - viskas gerai, tu saugi, - pasakė žiūrėdamas į mane.

Jo akys atrodė tarsi pamišėlio. Vyras buvo apsirengęs apdriskusiais rūbais ir jo tamsūs plaukai buvo susivėlę. Jis buvo per ne lyg išblyškęs, o tos pamišusios juodos akys, tarsi kokios duobės žiojėjo jo veide.

Žengiau atgal ir jis staiga šoko. Šoko ant manęs, pargriaudamas. Pamačiau sužibant baltas iltis tarp jo lūpų, o sekančią sekundę, tos pačios iltys įsismeigė į mano kaklą. Aš suklykiau iš skausmo, o tada man aptemo akyse.

Vaizdas, kurį pamačiau vėliau buvo juodos akys, bet ne pamišusios. Negalėjau jų apibūdinti. Protingos? Susikaupusios? Susirūpinusios? Žinojau vieną, jos taip pat buvo išalkusios.

Išsigandau išvydusi blizgančias iltis, bet jos nesiartino prie manęs. Vyras pasilenkė ir įkando sau į ranką, greitai iš jo riešo ėmė tekėti kraujas. Tada jis pažvelgė į mane, kažką pasakė ir pridėjo savo kraujuojančią ranką prie mano burnos. Norėjau nusipurtyti iš siaubo, net ir tada supratau koks siaubingas tas veiksmas, bet mano kūnas buvo surakintas. Jo kraujas lėtai tekėjo mano gomuriu, skonis priminė geležį, ar galbūt tai tik dėl to salsvo kvapo, bet tai nebuvo šlykštu. Jaučiau, kaip mane apima keista stiprybė. Vyras atsitraukė, atidengdamas vaizdą priešais. Svetainėje dabar tvyrojo chaosas, sulaužyti baldai, išmuštos sienos, o ant grindų voliojosi kūno dalys. Žvelgiau pastėrusi.

Vyras, kuris galėjo būti tik vampyras, pagrūmojo man pirštu prieš veidą.

-Niekur neik. Man reikia viską sutvarkyti.

Sutvarkyti? Maniau, jis padės mamytei, tėčiui ir broliui, bet jis paprasčiausiai rankiojo kūno dalis ir nešė jas kažkur į lauką.

Vienu momentu supratau, kad aš jau galiu judėti, kad esu sveika, todėl pakilau ir pasileidau pro duris. Nemačiau kur buvo vampyras, bet žinojau tik vieną, jog turiu bėgti iš čia. Pasileidau į mišką, žinojau, kad čia yra trumpesnis kelias link miesto, nes jį man rodė mama. Išbėgau taip, kaip buvau apsirengusi, o lauke buvo nežmoniškai šalta ir pustė sniegas, bet aš nepasidaviau ir bėgau toliau. Išbėgau į nedidelę miško „oazę”, nedidelį atvirą lauką, aš suklupau ant sniego, o kai pakėliau akis priešais stovėjo kaštoninių plaukų vyras, tamsiomis akimis - vampyras.

Jis palinko prie manęs, norėdamas paimti ant rankų, aš ėmiau klykti. Nepaisant to, kad jis išgelbėjo mane nuo tų kitų monstrų, jis vistiek buvo vienas iš jų. Jis turėjo iltis ir aš jo bijojau.

Atrodė, kad mano klyksmas išgąsdino vampyrą, jis stabtelėjo.

-Aš neskriausiu tavęs, - pasakė sodrus balsas.

Bet aš vistiek verkiau ir traukiausi šalin, bet ir vėl suklupau, o tada įvyko kitas mane paženklinęs dalykas. Man aptemo akyse, bet aš vis dar jaučiau šaltį ir snaiges krentančias man ant veido, aš vis dar girdėjau savo paklaikusį verksmą ir vampyro prašymus nusiraminti. Tačiau nieko nemačiau, akyse buvo tik aklina tamsa ir daugiau nieko.

Pajutau, kaip šaltesnės už sniegą rankos mane apglėbia ir pakelia. Aš spardžiausi, muisčiausi, nors mano pastangos ir buvo beprasmės. Mes pajudėjome labai dideliu greičiu, vėjas atrodė ledinis ir man dar niekada nebuvo taip šalta. Bet tai netruko ilgai, buvau įneštą į kažkokią patalpą, paguldyta, perrengta ir įvyniotą į daugybę šiltų užklotų ir man greitai pasidarė karšta, netgi per daug. Atrodė tarsi degčiau, o ledinė ranka priglausta prie kaktos buvo tarsi išsigelbėjimas.

  

Natanaelis.

Kai ji pramerkė savo mažas šviesias medaus akutes, aš visas sustingau. Mergaitė miegojo ištisas dvi paras. Aš išsikviečiau gydytoją, kuris konstatavo jai peršalimą, išrašė vaistų ir pasakė, kad jai reikia poilsio.

Vėliau sužinojau, kad jos vardas yra Anja Klif. Visas pirmas pagrindinio laikraščio puslapis buvo apie jos šeimą ir sudegusį namą. Turėjau atsikratyti įkalčių, net jei ne aš išžudžiau Klifų šeimą, bet negalėjau palikti savo rasės ženklų. Mažuose miesteliuose tik sunkiau, žinios čia sklinda akimirksniu ir visi vieni kitus pažįsta. Nors Ullapool* miestas mane kažkuo traukė… Jei ne tie naujieji vampyrai pasilikčiau čia dar keliems metams.

Ir ką man dabar reiks daryti su Anja? Ji buvo tarsi mažas angelėlis, ilgais rusvai raudonais plaukais, lygia baltute oda, riesta nosyte ir putliomis lūpomis. Man niekad nerūpėjo, ką daro kiti vampyrai, aš ir pats niekad neatsisakydavau sočios vakarienės. Nežinau kodėl šį kartą visi mano instinktai šaukė man, kad juos sustabdyčiau. Ir kai išvydau šią gležną būtybę, visas tiesiog apmiriau. Nenorėjau, kad kas jai nutiktų, bet Mailsas jau gėrė jos kraują. Aš neatsilaikiau, ir todėl man teko abu naujokus užmušti. Niekada gyvenime nejaučiau tokios būtinybės, tuo labiau nejaučiau noro ką nors išgelbėti.

Per šias dvi paras nenustojau mąstyti kodėl aš taip pasielgiau. Man tai nebūdinga. Aš žudau, lygiai taip pat, kaip ir jie. Tiesa niekad neragavau vaiko kraujo. Gal jaučiu gailestį vaikams? Gailestį? Tokio jausmo nejaučiau visus septynis šimtus metų.

O dabar štai tos dailios akutės atsimerkė, bet atrodė, kad ji vis dar nieko nematė. Mačiau, kad akys apsitraukusios kažkokiu pilkšvu sluoksniu, nors nesupratau kas tai. Ar Anja apako iš išgąsčio, ar taip padarė mano kraujas? Ar aš dėl to kaltas?

-Viskas gerai. Tu saugi, - pakartojau jau nebežinau kelintą kartą.

-Kur aš?, - paklausė plonas balselis.

-Mano namuose.

-Aš nesapnavau?, - vos girdimai sušnabždėjo, - kodėl aš nematau?, - atrodė, kad ji ir vėl ims verkti.

Nekenčiau jos ašarų. Nežinojau ko imtis, kad ji neraudotų. Tai buvo siaubinga. Galėjau ją tiesiog užhipnotizuoti, bet kažkas viduje man neleido to padaryti.

Aš pasakiau kas nutiko, nepraleisdamas nei detalės. Ji suprato, jaučiau, kad ji viską suprato, nors tai buvo visiškai neįtikima, juk Anjai tebuvo penkeri. Bet ji vis krūptelėdavo išgirdusi žodį vampyras. Mane pykdė tai, kad mergaitė bijo manęs. Aš ją išgelbėjau, bet ji dreba išgirdusi mano balsą.

-Tu visai nieko nematai?, - pasiteiravau.

-Tik tamsą.

-Galbūt tau reikia dar mano kraujo. Gal jis padės, - mąsčiau garsiai, nors pats nebuvau tikras ar ne jis ir atėmė Anjos regėjimą.

-Nenoriu, - susigūžė.

-Jis gali padėti.

-Nenoriu, - pakartojo tvirčiau.

Mane stebino tokios gležnos būtybės beprasmiškas priešinimasis, bet aš negalėjau jos versti. Aš nenorėjau. Geriau jau ji niekada nebūtų pasirodžiusi mano gyvenime.

Anjos pilvukas suurzgė reikalaudamas maisto ir aš pašokau.

-Tu alkana.

-Aš noriu namo.

Šį kartą suurzgiau aš.

-Tau negalima. Turi pasveikti, ir tu nebeturi namų, Anja… Atleisk.

Ji tylėjo. Kai grįžau, ji vis dar nieko nesakė, nors paklusniai suvalgė visą atneštą sriubą ir išgėrė vaistus, bet vėliau vėl susigūžė lovos kampe.

-Aš išeinu. Netrukus grįšiu, - pranešiau ir nesulaukęs jokios reakcijos išėjau.

Man taip pat reikėjo pavalgyti. Lauke jau buvo sutemę, tad galėjau laisvai judėti. Nusileidau iš kalnų, į miesto centrą. Panardęs tarp gatvių, vienoje jų radau tinkamą grobį. Nedidele gatvele žingsniavo ilgaplaukė blondinė. Jos garbanėlės žaismingai krito ant pečių. Žaibišku greičiu atsidūriau šalia, mergina pažvelgė man į veidą, šokiruota, bet ir pamaloninta mano išvaizdos. Net juokinga, kaip žmones viliojo išorė. Man jie patys niekad nebuvo svarbūs, man nesvarbi pakuotė, svarbiausias tik tekantis kraujas viduje. Tiesa, teikiu pirmenybę AB kraujo grupei, deja ją turi tik penki procentai žmonių, tad gana retai gaunu tokio eleksyro.

Nusišypsojau savo dienos valgiui ir puoliau. Atsipalaidavau, kai karštas skystis ėmė tekėti gomuriu, nors mane ir erzino šitos žmogystos drebėjimas ir kūkčiojimai. Apsilaižiau lūpas ir iltys susitraukė. Mergina atrodė kiek per daug išbalusi, atrodo, kad išalkau labiau nei tikėjausi, bet nemanau, kad išgėriau per daug.

-Grįši namo ir pamirši, kad tau tai nutiko. Vakarą praleidai linksmai ir maloniai, - žvelgiau į jos blyškias akis.

-Nieko nenutiko. Vakaras buvo smagus, - kvailu tonu pakartojo.

Jie visada taip daro. Smulkūs žemės kirminai. Dingau iš to skersgatvio, ir tiesiog parskriejau namo. Pavalgius man vėl ėmė rūpėti gležna, raudonplaukė mergytė. Nesuprantu kuo ji tokia ypatinga.

Atidariau duris, bet Anjos nebuvo mano kambaryje, jos iš viso nebuvo mano namelyje. Kur, po galais, šita kvaila mergaitė išėjo?! Išlėkiau į lauką, uosdamas orą. Aš privalėjau ją rasti. Aš privalau.

 

______________________________________________________________

*Ullapool- miestelis Anglijos šiaurėje.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 25 »