BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Taigi pavyko į kelti anksčiau nei tikėjausi. Kol kas dar įvadinis skyrius, t.y. veiksmas vis dar vyksta praeityje. Manau toks bus ir sekantis, kad galėčiau paaiškinti kodėl Anja bus tokia kokia bus ir pan. Ir nuo ko prasidės jos maištas… Heh. Ką gi. II skyrius jūsų teismui :)

_____________________________________________

Anja.

Tik jam išėjus pakilau. Mojuodama rankomis pasiekiau duris, laimei jis jų neužrakino. Pirmas mane pasiekęs dalykas buvo šaltas vėjo gūsis. Tačiau aš neturėjau kitos išeities, kaip bėgti. Mano galvoje niekada dar nebuvo tiek daug ir aiškių minčių, bet akyse vistiek tvyrojo tamsa.

Pasisukiojau, mėgindama suprasti kurioje pusėje miesto centras, kai pajutau dunkstelėjimą šalia.

-Nebijok, - suskambėjo balsas, labiau primenantis muziką, - Aš esu Nėjus. Aš padėsiu tau.

Tas žmogus pakėlė mane, jo rankos buvo šiltos ir švelnios, o su pirmu prisilietimu, pajutau keistą ramybę. Po to man vaidenosi, kad skrendu. Girdėjau, kaip skleidžiasi sparnai, kaip jie plasnoja, bet nesupratau kas tai. Man ir neberūpėjo, keista ramybė apgaubė mane visą, nusinešdama į saldų sapną.

Kai atmerkiau akis, gulėjau baltame kambaryje su keliomis vienodomis lovomis. Prie manęs palinko pražilusi moterytė su milžinišku apgamu ant nosies.

-Pagaliau pabudai. Koks tavo vardas, mergaite?, - keistas balsas paklausė.

Gulėjau ir žiūrėjau į tą moterytę. Vaizdiniai lėtai ėmė kilti. Kraujas. Mano šeima. Vampyrai. Ir skrydis? Prisiminiau viską, bet nebeverkiau. Bet aš tikėjau, kad tai ką mačiau buvo tiesa. Visi vaikai tiki fantastika, aš nebuvau išimtis. Tik deja, viskas iš tikrųjų buvo tikra.

-Aš matau, - staiga nustebau.

-Mergaite?, - susiraukė.

-Aš esu Anja Klif, - atsakiau į jos prieš tai užduotą klausimą.

-Klif? Argi ne tokia pavardė buvo žmonių, kurie prieš porą dienų sudegė savo namuose, - sumurmėjo, - Palauk, aš tuoj pakviesiu vyriausiąją.

-Kur aš esu?, - paklausiau.

-Šviesos vaikų namuose.

-Kaip aš čia patekau?

-Tave rado jaunas vyriškas. Nejau neprisimeni?

-Nevisai…

-Tu tikriausiai šoke. Reikia pakviesti sesutę.

-Man viskas gerai.

-Nesijaudink.

-Man viskas gerai.

-Akivaizdu, kad ne. Lauk čia. Aš tuoj grįšiu, - kiek nemaloniai atsakė.

 Tik keistai moterytei išėjus iš kambario, durys vėl atsivėrė ir įėjo trys mergaitės. Viena pilkšvai rusvų plaukų, kita kaštoninių, o trečioji, akivaizdžiai vyresnė šviesiaplaukė.

-Tu naujokė?, - paklausė paskutinioji.

-Tikriausiai… - žinojau, kad giminių daugiau neturiu.

-Tu keista, - susiraukė kita.

-Kodėl?

-Tavo akys geltonos, - susijuokė trečioji.

Gūžtelėjau.

-Koks tavo vardas?

-Anja.

-Tu iš kokios nors turtingos šeimos?

-Em… Ne.

-Jie mirė ar šiaip atsikratė tavim?

-Klaudija, Džene ir Vanesa, ką jūs čia veikėte?! Jau seniai turite miegoti.

-Atleiskit, panele Štrudeson, mes išgirdome šurmulį ir atėjome pažiūrėti kas nutiko, - nekaltai išsišiepė visos trys.

-Nieko rimto nenutiko, - nusišypsojo kreivų dantų šypsena ta pati moteriškė(Štrudeson), - o dabar eikite į savo kambarius.

-Gerai, panele Štrudeson, - uždainavo choras ir išnyko iš akiračio.

Šios trys merginos visus metus praleistus tuose kvailuose vaikų namuose buvo didžiausios mano priešės ir privertė praeiti mane pro tikrą pragarą…

-Anja Klif, čia „Šviesos” direktorė  Henrieta Pret, - pristatė man moterį, įėjusią su ja.

Tai buvo maždaug penkiasdešimties metų senumo moteris, su tvarkingai surištu šviesiai dažytų plaukų kuodeliu ir pilku dalykišku kostiumėliu, bet jau atgyvenusiu savo dešimtmetį.

-Labas vakaras, - nedrąsiai pasisveikinau.

Moteris nusišypsojo.

-Manau, geriausia būtų tau leisti išsimiegoti, o detales išsiaiškinti ryte. Nors ką galima išsiaiškinti su mažamečiu vaiku?, - nusijuokė iš savos logikos, - Katia, nuvesk mergaitę į kambarį, tikrai turime laisvų lovų ir rytoj iš pat ryto paskambink į policiją pasiteirauti dėl Klifų šeimos, - paliepė bei net nebepažvelgusi į mane išėjo.

-Nagi, girdėjai ką sakė direktorė, einam, - tempė mane už rankos Štrudeson.

Buvau nuvesta į didelį kambarį su daug lovų, kuriose miegojo vaikai, vieni vyresni, kiti visai jauni. Susiraičiau vienoje kampinėje lovoje, pilkšvai baltuose pataluose. Susiraičiau į kamuoliuką. Lauke važinėjo mašinos. Kambaryje girdėjosi daugybė atodūsių, o aš jaučiausi labai vieniša. Niekas neatėjo ir neapkamšė manęs, kaip visada darydavo mamytė. Tėtis manęs nepabučiavo ir nemačiau broliuko šypsnio. Gulėjau susigūžusi, o šalti sūrūs lašai vėl ėmė riedėti mano veidu. Užmigau tik paryčiais ir netrukus buvau pažadinta. Mane apipylė lediniu vandeniu. Išsigandau ir man ėmė trūkti oro, tuo tarpu aplink mane išsirikiavo penkiolika, besijuokiančių mergaičių. Jos apžiūrinėjo mano kišenes, o nieko neradusios iškeikė.

 

-Šita kvaiša neturi ničnieko naudingo. Iš kur tu atsiradai, skarmale, ką?, - paklausė ta pati Klaudija.

-Kodėl… Kodėl jūs taip darot?,  - paklausiau, visa drebėdama.

-Tik žliumbt nepradėk, kvaile tu, - bakstelėjo į šoną nepažįstama mergina.

-Kodėl jūs pykstat?, - pakraipiau galvą, - Aš juk nieko jums nepadariau.

-Atsitrenkei čia neturėdama nei vieno skatiko. Kokia iš tavęs nauda? Klausiau, iš kur atvykai?, - papurtė mane Klaudija. Aiškiai visų lyderė.

-Mano mama, tėtis ir brolis mirė. Namai sudegė, - sriūbtelėjau.

-Aš tau sakiau, žliumbt nepradėt, - piktai pagrasė kita.

-Tai vargšė šeimą praradai. Kokia netektis. Jei nepastebėjai, tai mes čia visi tokie.

-Tada kodėl jūs pykstat?

-O kodėl tu nesudegei su savo šeima?

-Mano šeima nesudegė…

-Tu ką tik sakei, kad namai sudegė ir tavo šeima numirė.

-Taip.

-Klausyk, mergiščia, nežinau ką čia žaidi, bet teks susitaikyti su mano taisyklėm. Kitaip, labai pasigailėsi, - pasuko galvą link durų, kaip ir visos.

-Ateina Štrudeson, greičiau.

Visos puolė prie lovų ir akimirksniu kambarys apmirė. Jos apsimetė miegančiom.

-Kelkitės! Laikas keltis!, - šaukė nemelodingas balsas

Štrudeson apeidinėjo kiekvieną lovą, nutempdama antklodes nuo mergaičių. Priėjusi prie manęs sustojo.

-Čia dabar kas?! Kodėl tu šlapia?

-Jos mane apipylė.

-Kas tave apipylė?

-Klaudija.

-Klaudija?

-Taip.

-Panele Štrudeson, tai melas. Esu išmokyta priimti visus bendro likimo vaikus ir žinote, kad niekad nenusižengiu, - nutaisė nekaltas akis.

-Tebūnie. Nežinau kas čia įvyko ir man nesvarbu. Jums liko trys minutės. Lauksiu apačioje, - išburbėjo ir apsisukus išėjo.

Sėdėjau nesuprasdama kas vyksta. Kodėl ji nepatikėjo manim? Kodėl niekas nepadeda? Aš taip norėjau pas mamą.

-Nevisprote tu, - stūmė mane, tik pakilus iš lovos, - Nebandyk mūsų skųsti, ožka.

-Aš… Atsiprašau, - sušnabždėjau.

-Dar pažiūrėsim, kaip labai gailiesi, - nusišypsojo Klaudija.

Ta šypsena man nepatiko.

 

Natanaelis

Išnaršiau visą mišką, bet čia nebuvo jos pėdsako. Žinojau, kad jai kažkas padėjo, bet tos jėgos irgi negalėjau atsekti. Nesuvokiau kodėl. Po galais, nuo kada yra kažkas ko aš nežinau? Štai kokia nauda iš septynių šimtų metų gyvenimo. Šiaip ar taip nusprendžiau apsilankyti policijoje, net ir nujausdamas, kad idėja kvaila.

-Galiu ko padėti?, - atsikosėjo budintis policininkas.

-Taip. Norėjau pasiteirauti ar šiąnakt neradote pasimetusios mergaitės? Tiksliau Klifų dukters.

-Jūs giminaitis?

Suspindėjo viltis.

-Ne, bet tai svarbu.

-Atleiskit, tokiu atveju negaliu teikti jokios informacijos.

-Tikriausiai nesupratote, bet tai labai svarbu, - pažvelgiau į jo akis.

-Taip, žinoma, - ėmė murmėti paveiktas hipnozės, - Mhm. Deja, nieko panašaus nenutiko.

-Ačiū, - sumurmėjau ir dingau, na bent jau taip turėjo pasirodyti tam vyrukui.

Apsilankiau ir ligoninėje, nors jei ten būtų atklydusi mergaitė, jie jau būtų pranešę policijai. Ir žinoma, jos ten nebuvo. Buvau pasiryžęs išieškoti kiekvieną Ullapool miesto namą, jei prireiks, bet mano galimybės buvo apribotos. Ėmė švisti. Neturėjau kitos išeities, kaip grįžti į savo laikinus namus ir užmigti savo mirtinu dienos miegu. Diena buvo laikas, kai iš tikrųjų tapdavau miręs.

 

Prabudęs pirmiausia privalėjau užkąsti. Visiškai nesureikšmindamas šios nakties, pasirinkau pirmą pasitaikiusią auką, kažkokį benamį. Tiesiog jaučiausi išalkęs ir juo nepasisotinau, kadangi šis ir taip buvo išsekęs. Palikau jį gyvą. Žinoma, jei kas nors jį suras. Kitas mano patiekalas buvo jauna moteris, atsigėręs jos kraujo atgavau jėgas ir blaivų protą.

 

Žingsniavau apsnigta pakrante, galvodamas ką turėčiau daryti. Kaip kažkokia gležna, bejėgė mergaitė gali tapti mano dėmesio centru? Kuo ji ypatinga? Žinoma, buvau gana dėkingas gavęs pretekstą atsikratyti tų naujagimių vampyrų. Mailsas jau buvo tapęs stipriu galvos skausmu. Visa tai tikrai kvaila. Absurdiška. Ką Anja turi, kad išsiskyrė iš visų žemės kirminų? Niekad nejaučiau būtinybės kažko gelbėti, na bent jau nesavanaudiškais tikslais. Ne. Turiu tai pamiršti. Nežinau kas man pasidarė. Galbūt tai tik ženklas, kad man reikia plaukti į platesnius vandenis. Tikriausiai tik pabodo kiek aprimęs gyvenimas. Tas vaikas nevertas mano dėmesio. Geriausia ir vienintelė išeitis išvykti. Man reikia pasilinksminti. Kas geriau tai išmano, jei ne Timotis? Man jau dabar gelia iltis. Seniai jį bemačiau, o dabar pats tinkamiausias laikas.

Timotis- vampyras, kurį pažįstu beveik šešis šimtus metų. Tam tikra prasme jis draugas, kiek įmanomas tokios sąvokos egzistavimas mūsiškiam pasauly. Laikas nuo laiko mes susitinkame ir kartu keliaujame bei šluojam pasaulį.

-Timočio Militz rezidencija, - atsiliepė moteriškas balsas.

-Norėčiau kalbėtis su Timočiu.

-Atleiskite, bet šiuo metu jis priima svečius. Rengiamas pobūvis, tačiau galiu perduoti žinutę, jei pageidautumėt.

-Esu įsitikinęs, kad man galite padaryti išimtį.

-Tai tiesiog neįmanoma, pone…?

-Tiesiog pasakykite, kad skambina Natanaelis Leinhartas.

-Aš tikrai negaliu to padaryti.

-Galiu jus garantuoti, kad jūs negalite jam nepranešti. Tokiu atveju gailėsitės daug labiau, - praradęs kantrybę pasakiau.

-Yra kokių nors problemų, Liusilda?, - pasigirdo gilus balsas.

-Jūsų teiraujasi Natanaelis Leinhartas.

-Na, tai jokia problema, mieloji. Gali eiti.

-Jei būčiau žinojusi…

-Viskas gerai, Liusilda.

Šio pokalbio nebūtų girdėjusios paprasto žmogaus ausys. Tai buvo vienas iš pliusų būti vampyru.

-Nagi nagi, mano senasis kompanione, - galiausiai kreipėsi į mane, - Šimtas metų ir jei gerai atsimenu, tai tiesiogine šio žodžio prasme, - nusijuokė.

-Manyčiau šimtas dvidešimt ketveri, - šyptelėjau.

-Taip, tikrai taip, - susimąstęs tarstelėjo, - Tai, kuo gi nusipelniau skambučio?

-Tikėjausi, kad priimsi seną draugą kuriam laikui.

-Koks netikėtumas, - tikrai nustebo Timotis, - Žinai, kad mano durys visada tau atviros, Natanaeli.

-Ačiū. Atvyksiu rytoj.

-Mhm. Reiks atšvęsti, - jaučiau balse gaidelę, reiškiančią, kad jo galvoje jau rezgasi planas.

-To ir tikėjausi.

-Puiku. Tada iki pasimatymo, brangus drauge.  

-Hasta la vista, mi querido amigo (isp. Iki pasimatymo, mano brangus drauge), - baigiau pokalbį.

Turėjau surinkti dar kelis numerius, kol susitariau dėl skrydžio, bagažo, atsisakiau nuomos ir apžiūrėjau, kad name neliktų jokių indentifikuojančių detalių. Greitai viskas buvo sutvarkyta ir galėjau lengviau atsikvėpti, na nepaisant tos detalės, kad nekvėpuoju. Tik kažkur giliai kirbėjo kvaila mintis, kad elgiuosi klaidingai, bet neketinau jos klausytis. Mano sprendimai tikrai niekada nepriklausys nuo kažkokio vaiko. Tik įdomu ar Anjai viskas gerai?..

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “II Mėlyna pieva.”
  1. na tikrai laukia idomi istorija…
    su nekantrumu lauksiu kito iraso :)

  2. Maya rašė:

    Šauni pradžia!!! Laukiam tęsinio :P

  3. Karolyte rašė:

    Šaunuole! :)
    Laukiu dar vienos dalelės tavo nuostabios istorijos. ;)

  4. Na taip, pradžia ir tu įsivažiuoji. :) Šis skyrius įžanga kaip supratau priežastims koks bus tolimesnis veikėjų gyvenimas. Šiaip gana šaunus skyrius ;)

  5. Ačiū ačiū ačiū :) Greičiausiai kitą dalį išvysite ketvirtadienį ;)

  6. KaRa, taip. Čia slypės priežastys dėl to kokiais jie taps. Ir manau, kad reikia jas aprašyti, kad po to veikėjai būtų teisingai suprantami. O aš vis laukiu iš tavęs kritikos. Ko nors stipraus ;D Ačiū. Beje, kodėl esi prieš vampyrus nusiteikusi? Ir kokius būtent vampyrus: tradicinius ar tuos visus twilight’inius ir pan? :)

  7. Įdomu. Tik kaip žiauriai tos mergaičiukės elgėsi su Anja. Kad joms… Gerai. Reikia baigti įsijautinėti į išgalvotų personažų gyvenimus, nes tuoj galėsiu sudarinėti nekenčiamiausių personažų sąrašus ir gaminti jų vudu lėles.

  8. Deimantė rašė:

    O man vampyrai patiko ir prieš Twilight. Tai ir buvo butent ta priežastis, kodėl mane sudomino Twilight… O tavo istorija įdomi, sakyčiau, realistiška kiek tai įmanoma fantastikoj :)

  9. Manau,kad Anja užaugs ir tik tada susitiks su Natanaeliu,o tada jau prasidės tavo beribė fantazija. ;> na…bet čia tik mano pasvaiščiojimai. ;D
    Dabar jau rimtai. Skaičiau tavo elfų istoriją (tik nerašydavau komentarų) ir buvau sužavėta.Aišku,tobulėti yra kur,bet talentą turi milžinišką. :)
    Kai perskaičiau Mėlyną pievą,galiu pasakyti,kad išsigandau.Nes na vampyrai yra sunki tema.Sunku rutulioti jau galima sakyti išsemtą reikalą su vampyrais. Bet…Kolkas tu tvarkaisi…Kolkas viskas tvarkingai ir nenusivyliau.Aš pati rašiau apie vampyrus.Dėje…taip ir nebaigiau,nes na…not my style…tačiau begalo džiaugiuosi,kad tau sekasi,žiūrėsim kaip bus toliau.Sėkmės. ;))))lauksiu sekančio įrašo.

  10. Man tai gaila Anjos, vargse skriaudzia, o ji negali apsiginti ir niekas jos neuzstoja. man tai visai patinka tas Natanielis, man patinka jo mastysena:D tu tikras auksas taip nuostabiai rasydama, laukiu tesinio;)*

  11. Man dar labai patinka, kad tu aprašai iš abiejų pusių.. Ką mąsto ir daro jis, o po to ir ji.. Taip būna lengviau pažinti abu veikėjus. Įdomu labai. ;] Laukiu dar. :)

  12. Dovilyte rašė:

    patiko :) gaila Anjos… laukiu dar :)

  13. Ui Ui ;>

    baltuma, gamink ;D Man tų mergaičių negaila. Žiauriai elgiasi, bet taip jau turi būti. Anjos personažas bus gana traumuotas.

    Deimante, man asmeniškai vampyrai patinka nuo dvylikos metų ;D Taip, ji tikrai kiek įmanoma realistiška. Nors vėliau siužete, manyčiau, įvelsiu daugiau fantastikos :)

    Sidabrine, tavo pasvaisčiojimai teisingi ;D Heh. Ačiū tau labai :) Na, taip išsemta tema. Bet kadangi aš veikėjus darau kiek įmanoma žmogiškesnius, tai ir istorija manau, kaip ir mano elfų gali taip pat išsirutuliuoti… Na, bet bus matyt. Man pačiai kiek baisu ar viskas pavyks, taip kaip norisi..

    Kamile, ech, ačiū tau :)* Na, Natanaelis ir man patinka ;D O dėl skriaudimo, taip taip.. Bet tokia jau bus Anjos vaikystė.

    Rasa, džiugu. Dėkui ;> Tiesa kol kas Natanelio pozizija gaunasi trumpesnė.. Na bet kol kas..

    Dovilyte, dėkoju :)

Komentuokite