BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Anja.

Dabartis.

Kai pramerkiau akis buvo dar ankstus rytas. Saulės spinduliai tik ėmė stiebtis danguje. Šiek tiek pasirąžiusi pakilau. Pritipenau prie lango ir užsimerkusi įkvėpiau oro, jusdama akimirksniu ant veido nugulusius spindulius. Gera. Dar vienas rytas, kurį ne tik jaučiu, bet ir matau.

Maži rausvi ir pilkšvi namukai po truputį niro iš šešėlių. Visas Liverpulis budo iš naktinio sąstingio, žinoma jei tik didmiestis iš viso sustingsta tamsiuoju paros metu. Gyvenamuose kvartaluose galėjau užuosti savitą dūmų kvapą, iš nedidelių tamsių kaminų matėsi rūkstantys dūmai. Gatvių žibintai jau ilsėjosi ramybėje, o įsiklausius jau galėjai išgirsti, kad tikrasis miestas kaip reikiant išsibudinęs. Laikrodžio bokštas išmušė šeštą valandą ryto. Čia vis dar buvo ramu, bet centre jau zujo žmonės.

Atsikvėpiau. Ir paėmusi fotoaparatą įamžinau rytinį vaizdą bei poną Friką, išėjusį pasiimti laikraščio. Tai buvo keistas senukas renkantis įvairiausius vabzdžius ir sėklas. Niekas jo gerai nepažinojo, nes jis buvo atsiskyręs. Ar galbūt jis buvo priverstas atsiskirti, kad ir kaip ten būtų, kartais būdavo įdomu jį stebėti. Frikas iš tikrųjų netgi atrodė mielas senučiukas, žinote toks, kurį kiekviena raukšlelė puošia.

Nuspaudžiau pradėjusį cypti žadintuvą ir susiradusi savo mėlynus džinsus, bei juodą berankovę palaidinę- suknelę, su mažyčiais pieštais baltais kaspinėliais, kurie iš toliau greičiau priminė tik baltus žirniukus, bei tikru baltu kaspinėliu iškirptės viršuje. Ant viršaus užsimečiau vieną sagą teturintį, taip pat juodos spalvos, ir kiek ilgoką švarką. Ir, kaip visada atsiraitojau rankoves iki alkūnių. Įsisegiau mažyčius apvalius tamsius auskariukus ir apsikarsčiau tuzinu apyrankių. Dar apsivedžiau akis juodu pieštuku bei susukau plaukus į kuodą, iš kurio vis tiek krito keliolika garbanotų sruogų, ir buvau pasiruošusi.

-Labas rytas, Liuse, - pasisveikinau su savo aukle - tarnaite.

Auklės man, žinoma, nebereikėjo. Tiksliau niekada nereikėjo, bet Nėjus buvo labai užsispyręs. Jam reikėjo, kad kas mane prižiūrėtų kol jo nėra, tarsi jis kada nors būna namie, bet ne tame esmė… O ir šiaip čia pakankamai daug žmonių. Visada kažkas vyksta. Tačiau, negalėjau atsakyti Nėjui. Juk jis ištraukė mane iš narkotikų liūno ir išgelbėjo nuo grįžimo į tą prakeiktą „Šviesos” prieglaudą, įsivaikindamas.

-Labas rytas, panele Liuter.

Taip. Liuter. Jau aštuonerius metus tokia mano pavardė. Nėjus pasakė, kad turiu pradėti visiškai naujai. Tarsi nesuprastų, kad iš esmės niekas negali pasikeisti, nes savo suknistų gyvenimo akimirkų aš niekad neužmiršiu, bet priėmiau jo pavardę.

Pagriebiau nuo stalo obuolį ir patraukiau link durų.

-Nejau ketini išeiti nepavalgiusi?, - pasigirdo vyriškas balsas iš koridoriaus.

-Nesu alkana, - šyptelėjau po pusės metų išvydus savo globėją.

-Pasiilgau tavęs, - pasakė ir priėjęs suspaudė glėby.

Testovėjau su rankine ir obuoliu rankose.

-Žinau, - puse lūpų sušnabždėjau.

-Visai nepasikeitei, - pastebėjo, atsitraukęs.

-Tu taip pat.

 

Nėjus atrodė taip pat, kaip ir tada, kai pirmą kartą jį pamačiau. Pilnai suaugę angelai nesensta iki kol pasiryžta paaukoti savo magiškąjį gyvenimą dėl žmogaus. Sąvoka „angelas” vis dar skambėjo keistai, bet matant čia besirenkančias būtybes, o kartais išgirstant atliekamą kokį ritualą, suvokimas iš lėto užlieja smegenis. Bet aš žinojau visai nedaug, niekas niekada nebuvo sakoma tiesiai. Nors visi suprato, kad aš turiu akis ir ausis.

Kita buvo tai, kas darėsi su manimi. Kartais matydavau kiek žmogui liko gyventi, užtekdavo tik pasižiūrėti į akis. Prieš mano akis tarsi atsirasdavo skaičiukai. Dienos. Pirmą kartą išsigandau, maniau, kad prasidėjo haliucinacijos ar dar koks velnias. Tačiau, kai teko susidurti su realia situacija… Mirė keli aplinkiniai žmonės ir aš supratau ką reiškia mano matomi skaičiai. Negana to,  per vieną mėnulio užtemimą ant mano nugaros atsirado juodi raštai, vaizduojantys sparnus. Štai tada ir pradėjo veikti mano smegeninė. Panašią „tatuiruotę” mačiau pas Nėjų ir Euridą (vyriausiąjį šiuose namuose). Buvau devyniolikos ir idėja, kad nesu paprastas žmogus pakylėjo. Bet, kai pranešiau žinią Nėjui, jis atrodė mažių mažiausiai šokiruotas, pasimetęs ir galiausiai paniuręs.

Mane apžiūrėjo Euridas, tai tikrai priminė gydytoją apžiūrą, išskyrus dalį, kai jis sušnabždėjo kažką man nežinoma kalba ir jausmas užplūdęs po to. Tarsi kažkas mano atsiskyrė nuo kūno, bet viskas greitai stojo į savas vėžes. Ir tuo istorija užsibaigė. Niekas nieko nepaaiškino. Nėjus liepė gyventi, kaip gyvenau. Mane jaudino tik keista liūdesio gaida jo tone… Po to jis greitai išvyko, beveik dvejiems metams, tada grįžo ir po poros dienų vėl išnyko.

 O aš paprasčiausiai gyvenau ir niekas daugiau nevyko. Laikas nuo laiko matydavau tuos skaičius, bet kas galų gale iš to? Juk net jei mačiau jog žmogui liko gyventi mėnuo… Ką galėjau pakeisti? Ir ar išvis turėjau keisti? Mano apmąstymai nenuvedė manęs prie jokios išvados. Be to greitu laiku vėl  apakau. Tai nutikdavo beveik kasmet be jokios tikslios priežasties. Tik šis paskutinis apakimas buvo kitoks. Greičiausiai dėl to ir grįžo Nėjus. Kiek supratau galų gale gausiu savuosius atsakymus.

Apakusią mane kamavo vaizdiniai. Vieni paprasti. Paprasti paskutiniai senolių atodūsiai, užgęstančių akių vaizdai. Tačiau, tie kiti varė man šiurpą. Klyksmai, baimė, skausmas, kraujas. Viskas sukosi mano galvoje, tarsi koks nesibaigiantis siaubo filmas. Mane ištiko drebulys, ir sukėliau paniką visuose namuose, bet iškviestas Euridas akimirksniu mane nuramino. Pridėjo rankas prie smilkinių ir kažką sušnabždėjo į ausį. Vaizdiniai ėmė blėsti iki kol visai išnyko. O iš baltumos galiausiai išnėriau į begalinę mėlyną erdvę. Pasakiškos spalvos pievą.

Buvau čia tik antrą kartą, bet žinojau ko ieškoti. Pakėlusi išvydau tokį patį reginį, kaip ir prieš keletą metų. Kaštoninių plaukų dievaitis rymojo prie medžio. Jo akys ilgokai mane tyrinėjo. Tamsios akys. Bemaž juodos. Jos priminė man kitas akis, kurios priklausė nuo mirties išgelbėjusiam mane šėtonui. Suvedžiau savo atsiminimus su asmeniu netoliese. Čia buvo Jis. Kraugerys, - sakė mano pasąmonė. Bėk!, - bandė rėkti mano mintys. Tačiau kojos nepajudėjo iš vietos. Akys nepaliko jojo. Širdis daužėsi lyg patrakusi, bet nežinia ar iš baimės.

Vaikinas pakilo ir lėtais žingsniais nepaleisdamas mano akių priėjo. Atsargiai? Jis priėjo ir sustojo priešais, vieno žingsnio atstumu, ištiesė ranką ir pirštų galiukais, vos liesdamas, perbraukė skruostą. Šiurpuliukai nubėgo kūnu. Aš taip pat panorau prisiliesti prie jo spindinčios odos, nors ir nesupratau šio noro. Kilstelėjau ranką ir impulsyviai priglaudžiau ją prie vaikino veido, kuris pasirodė maloniai vėsus. Žvelgiau į kontrastą - mano juodai lakuoti nagai netiko prie jo aristokratiškai balto odos atspalvio. Kontrastas buvo per ryškus ir atvedė mane į protą.

Vampyras, - pakartojau mintyse, nusukus akis. Susigūžiau, kaip visada, kai jaučiuosi nepatogiai, ir žengtelėjau atgal. Susikurdama saugumo zoną. Su kiekvienu žingsniu darėsi lengviau kvėpuoti. Tikriausiai jis mane apžavėjo… Sapne? Juk viskas įmanoma, jei net aš žinau, kad sapnuoju.

Buvau jau gerokai toli, kai kilstelėjau akis ir tą pačią akimirką sustojau. Vampyras stovėjo toje pačioje vietoje, ištiesęs rankas į priekį, delnų pusėmis ir susirūpinusiu veidu. Jis norėjo parodyti jog manęs neskriaus. Bet ar galiu juo tikėti?

-Aš juk išgelbėjau tavo gyvybę, - prabilo sodrus, nelabai aiškaus akcento balsas.

Pirmas kartas, kai vienam iš mūsų pavyko prabilti.

-Argi… Negali taip pat lengvai jos atimti?, - suradusi ir savąjį balsą, drąsiai paklausiau.

**

-Viskas gerai?, - sugrąžino mane į realybę Nėjus.

-Taip… - nutęsiau, - grįžai dėl manęs?

Nėjus neatsakė, tik tyrinėjo mano veidą. Taip ilgai, jog net pasidarė nejauku ir pajutau, kaip nuraudo skruostai. Nėjus garsiai nurijo seiles.

-Turime apie daug ką pasikalbėti. Akivaizdu, kad Euridas klydo - tu progresuoji. Tavo galimybės… Plečiasi, net jei taip ir neturėtų būti…

-Tikiuosi tas mūsų pokalbis bus aiškesnis nei šis, - įsitempiau, - Be užuolankų, - pridūriau.

-Kai grįši, - linktelėjo, nors tai nebuvo panašu į pažadą, kad kalbės tiesiai šviesiai.

-Vargu ar turiu kitą pasirinkimą, - vos šyptelėjau, - Tai… Iki.

-Iki, Anja, - vėl pažvelgė į mane širdį veriančiu žvilgsniu, tačiau greitai susitvardė.

Nežinau kodėl, bet jutau, kad tai kas darosi su manimi jį nuliūdino ir nubrėžė nematomą sieną tarp mūsų. Nors argi tai, jog mes tokie patys neturėtų džiuginti?..

Susimąsčiusi nužingsniavau iki automobilio. Maniškė sidabrinė Peugeot mašiniukė jau laukė. Dar nespėjus įsiropšti vidun sučirškė mobilusis.

-Klausau, - sumurmėjau.

-Kur po galais esi?! Ar matai kiek dabar valandų? Kaip aš pati viena pravesiu šitą suknistą pristatymą, jei pas tave visa vaizdinė medžiaga?!, - šaukė man į ausį.

-Šūdas, - nusikeikiau, supratusi kiek vėluoju, - atleisk, Ele. Aš lekiu. Būsiu už dešimties minučių, - užvedžiau variklį.

-Tikiuosi priežastis kodėl tu ir VĖL vėluoji bus gera, - burbėjo ir būtų burbėjusi dar kažin kiek, bet nesiruošiau klausyti.

-El, aš važiuoju. Tuoj būsiu. Iki, mieloji, - ir numečiau ragelį, - spausdama akseleratoriaus pedalą.

Žinojau, kad turėsiu atklausyt daug priekaištų ir burbuliavimų, bet žinojau ir tai, jog iš tiesų ji nepyks. Mes visada išsisukame iš tokių situacijų ir kol kas tai dar nepakenkė.

Įlėkiau į stiklinį pastatą ir mane iš karto pasitiko vidutinio ūgio, ilgais šviesiais pasišiaušusiais plaukais ir melsvomis akimis mergina. Visas pirmasis ir antrasis aukštai šiame pastate priklausė mums - „Vaizduotės namams”, taip vadinosi mūsų įmonė. Elė ir aš buvome interjero dizainerės. Mūsų kompanija gyvuoja dar tik vienerius metus, tačiau mums sekasi gana neblogai. Pelno užtenka pragyvenimui, be to mūsų idėjomis susidomėjo keli stambesni klientai.

-Prisiekiu, kada nors tave nudėsiu, - susiraukė.

-Š, viskas bus gerai, - pakštelėjau į skruostą.

Prieš įeidamos į posėdžių salę, kurioje jau laukė mūsų svarbiausio kliento pavaldiniai, atsidusome.

-Mes galim, - pasakiau.

-Mes galim, - pakartojo ir įžengėm į salę.

-Šūdas, - sustojau tarpdury.

Pamiršau plakatus mašinoje. Svylančiais skruostais ir su kvaila šypsena, linktelėjau sėdintiems klientams ir apsisukusi nukulniavau atgal. Galėjau tik įsivaizduoti Elės veido išraišką. Ir, žinoma, kai grįžau buvau persmeigta ir išdarinėta jos žvilgsnio, į kurį teatsakiau šypsena bei viešu visų atsiprašymu.

-Taigi, turime kelis pasiūlymus, kuriuos, be abejo, galėsime dar paredaguoti pagal jūsų reikalavimus… - pradėjau.

**

Palikti.
Pasmerkti klajoti ir grįžti.
Sujungti amžinybei.
Jei tik jų gyvybės tiek truks.
 
Jie skirtingi.
Bet jų jausmai tokie patys,
 Sutverti, kad pakeistų visus.
 
Anksčiau ar vėliau šoks  jų sielos.
Laisvos mėlynam lietuje, po mėlynu dangumi, tarp mėlynų smilgų.
 
Įkalinti dviese.
Rojuje.
Jie jausis laisvi ir laimingi, net jei kūnai nebekvėpuos…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “VII Mėlyna pieva”
  1. Na…Ką persikeliam į tikrąją pasakojimą… Mąsčiau daryt kitaip, bet taip išėjo..;D Tikiuosi nenuvilsiu jūsų tiek belaukiančių ir tikiuosi, kad nenusibodo laukti. Šiaip skyrius dar šiek ties pereinamasis tikriausiai(?) Bet veiksmas jau tuoj prasidės ;)

  2. patiko laukiu dar…
    tu tikra saunuole!
    nuostabiai rasai!

  3. Nenusibodo.Labai patiko. :)

  4. Dovilyte rašė:

    fainiai :D laukiu dar :*

  5. KaRa rašė:

    oh, mieloji, nuliūdinai mane :(. Prastas skyrius, net ir kaip pereinamas. Žinoma tavo rašymo stilius gelbėja situaciją, bet vistiek nekaip. Mažai ką supratau iš įrašo. Silpnai, bet aš žinau, kad tau pavyks pasitaisyt ;) tik neversk taip ilgai laukt. O kaip pati laikais? Įkvėpimas truputį apleido gal?

  6. Kamile rašė:

    labai patiko, tik nesupratau ka Anja dirba? ir atleisk, bet kazko truko. na laukiam kas ten bus toliau, gal tada viskas isaiskes:)*

  7. Truputį paredagavau kelias vietas, jei netingit atsekti :D Labai pasistengsiu per savatgalį sukurpti dar vieną skyrių. Jame jau bus daugiau aiškumų. Šiaip būčiau ten ir apie darbą parašius ir pan.. Dabar šitą paredagvus keliais sakiniais paaiškinau koks tai darbas..
    O šiaip. Daug rūpesčių turiu ir dabar toks svarbus metas, kad turiu daug dėmesio skirti mokslams, o malonumas- rašymui nebelieka. Taip pat dėl rūpesčių gausos net ir įkvėpimo nebeliko.. Daugiau niekad nekelsiu rašomos istorijos. Pirmiau pabaigsiu. Gal net ir dabar būtų geriau jei nerašyčiau iki vasaros, o tada atsigavusi kibčiau rašyti, bet kadangi jau pradėjau kelti, tai nenoriu jūsų visų taip nuvilti :) Va.. dar truputuką sunku buvo rašyti po pertraukos, kad susijungtų su tuo kas buvo prieš tai. Kaip dabar jau taip. Kažkada vėliau ko gero prisėsiu ir daug ką smarkiai paredaguosiu… Bet tikrai ne dabar.

  8. nieko baisaus, visiems pasitaiko ;) tikrai ne visi gali rašyti dažnai. Mokslai svarbiau, nei mes. Paieškok poilsio akimirkos ir tada tikrai užklups įkvėpimas ;) Aš kantri skaitytoja, lauksiu :)

  9. Deimantė rašė:

    Skyrius gal kiek ir prastėlesnis nei buvę, bet man laabai džiugu sulaukti tęsinio, ir tai viską užgožia :D. Pažadu laukti tolesnių skyrių kiek tik reikės :).

  10. Karolyte rašė:

    Valioo, istorija tęsiasi! ;DDD
    Vienu momentu galvojau, kad darysi pertrauką, bet ačiū dievui nedarei. ;D Ačiū, kad nepasidavei ir tikiuosi nepasiduosi. Ačiū, kad bent kelioms minutėms praskaidrini mano gyvenimo akimirkas. Ačiū, kad leidi pasvajoti ar pagalvoti netik apie šį rūpesčių pilną gyvenimą, bet ir apie save, savo norus, svajones…
    Tiesiog ačiū, kad rašai…

  11. pagaliau sulaukėm, suprantama, visiems reikia laiko poilsiui, bet man vis vien patiko. ;]

  12. kada vel ikelsi?!.

  13. Jau turbut nebezadi testi sitos istorijos? Gaila, ji tikrai buvo mane sudominus.

Komentuokite