BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Taigis, visgi spėjau šiandien pabaigti… Labai tikiuosi, jog jums nepabodo laukti. Atleiskit už šitą gaišatį, laiko tarpą. Istorijos tikrai neketinu nutraukti. Na, o skyrius… Net nežinau… Jo pradžia rašyta anksčiau, o baigiau per vakar naktį ir šiandieną. So, I hope, kad viskas bus vientisa. Galiausiai įvedžiau dar Anjos komplikuoto gyvenimo detalių… Dėl ko ji bus dar labiau traumuota, vėliau. Nežinau, kaip pavyko aprašyti tą įvykį. Pirmiausia todėl, kad neskyriau jam, tarkim viso atskiro skyriaus. Na, bet čia tik todėl, kad noriu prasukti Anjos gyvenimą. Nes tikrasis pasakojimas prasidės, jau kai ji bus sauaugusi, o čia visa tai tik praeitis… Tačiau svarbūs įvykiai, tam, kad suprastumėt jos vidų. Vat.  Na, ką, laukiu jūsų vertinimų, komentarų. Ir kritikos, žinoma. Blemba, tikiuosi, kad neatbaidė šitas laiko tarpas jūsų ;s

Aurora.

_______________________________________________________________________

Anja.

Aplink mane bėgioja žmonės. Daktarai. Buvau švento Juozapo ligoninėje. Kai direktorė Pret galiausiai susivokė, kad aš nejuokauju, atvežė čia. Kažkokia moteris mane pasodino ant lovos. Klausinėjo įvairiausių dalykų: nuo mano duomenų, iki to ką veikiau pastarąją parą, ką valgiau ir dar daug įvairiausių keistų klausimų, kurie atrodė neturėjo menkiausio ryšio su tuo kas man nutiko. Tačiau, prieš man atsakant į bent vieną iš klausimų Pret sušnabždėjo, kad nieko nesakyčiau apie Pasitaisymo kambarį, matyt bijojo, jog bus apkaltinta dėl to, kad apakau.

-Kas man už tai?, - paklausiau.

Ji kurį laiką tylėjo.

-Nagi, moteriške, neturime laiko. Jei nepastebėjot, tai mane reikia apžiūrėti, - sušnypščiau.

-Manau, galėtume tave apgyvendinti kitame kambaryje, kaip su specialiais reikalavimais dėl sveikatos ir mityba tau tikriausiai reiktų pagerinti…

-Kol kas pakaks, - šyptelėjau.

Buvo apmaudu, kad jos nemačiau.

Po šito iš karto užpuolė gydytojai. Klausimai. Tyrimai. Beveik visą dieną prabuvau ligoninėje ir labai pavargau. Norėjau tiesiog prigulti. Ir neleidau sau mąstyti kas dabar bus. Kažkodėl buvau įsitikinus, kad tai praeis, kaip ir tada, po tėvų mirties.

-Jūs atsakinga už Anją Mari Klif?, - paklausė vyriškas balsas, kuris šiandien dalyvavo didesnėje dalyje mano tyrimų.

-Taip. Kas jai nutiko?

-Tiesą pasakius, mes ir patys nelabai suprantame. Labai keistas atvejis. Visi tyrimai geri, be mažiausio nukrypimo nuo normos. Apžiūrėjus akis, taip pat nepasakytum, jog ji apako. Nors akys, apsitraukusios neaiškiu pilkšvu sluoksniu. Tačiau, nieko daugiau. Mes linkę manyti, jog Anjos aklumas psichologinės kilmės. Su laiku, tai gali praeiti. Turėtumėte sudaryti jai pačias geriausias sąlygas augti, jai negalima patirti streso, taip pat mergaitė privalo gerai maitintis ir gerti vitaminus. Daugiau deja, nieko negalime padaryti, o ir praėjus šitam aklumui, negalime garantuoti, jog tai po kiek laiko nepasikartos. Psichologinės kilmės aklumas sudėtingas klausimas, o Anja greičiausiai viena iš anomalijų, - baigė kalbą gydytojas.

-Ar galiu ją parsivežti į prieglaudą?

-Taip. Nebėra prasmės pasilikti, tačiau kas savaitę privalėsite čia lankytis apžiūrai. Daugiau informacijos suteiks seselė, aš turiu daug darbo. Viso geriausio.

-Sudie, - atsakė Pret.

 

Tai, kad gavau atskirą kambarį ir maisto aptarnavimą į jį, sukėlė daug apkalbų, bent jau taip pasakojo virėja. Bet nei viena iš Šviesoje gyvenančių merginų nežinojo priežasties, ar kas čia vyksta bei kodėl aš neišlendu iš savo miegamojo. Mėginau apsiprasti su tamsa. Judėti buvo keblu, o ir girdėti kalbantį žmogų, kai nematai veido išraiškų pasirodė kiek keista. Tačiau po kelių dienų, supratau kiek daug galima išgirsti. Vienu metu girdėdavau ir žingsnius ir šnabždesius šalia durų ir čiulbančius paukščius lauke, ir retesniais atvejais pravažiuojančią mašiną. Beje, dažniau pasitaikydavo sunkieji automobiliai. Mano ausis pasiekdavo daugybė aiškių garsų. Dėl neturėjimo ką veikti ir klausos susižavėjimo su direktore išsiderėjau dėl dar vienos sąlygos, t.y. už mano paveldėtus pinigus ji nupirko man ausinukus. Jai taip pat teko ir surasti man muzikos. Dėl žanrų nesiginčijau, nes pati jų dar nelabai pažinojau. Na, bent jau tą akimirką. Dar vienas dalykas, kurio išsireikalavau tai, panaikinti dar neprasidėjusius seansus su psichologu. Buvo sunku susitarti, tačiau netgi galėdama pasikliauti tik klausa, girdėdama tik direktorės balsą, jaučiau, kaip ji nervinasi prarasti reputaciją ar vietą šiuose namuose. Skalbėja Adela pasakojo, jog Henrieta Pret neblogai stovinti moteriškė, t.y. vertinama, kaip vaikų auklėtoja. Tai, žinoma, kėlė juoką.

Praėjo lygiai pusė metų, kai aš vėl praregėjau. Tą dieną pratinausi prie šviesos. Viskas atrodė per nelyg ryškiai, o garsai automatiškai susivienodino, prarado dalį svarbos. Bet aš, žinoma, labai džiaugiausi.

Iš manęs vėl buvo atimtas kambarys, nors maitinimas nepablogėjo. O grįžus į tikrąją prieglaudos gyvenimą, reikėjo pamąstyti, kaip reikės apsiginti. Vos kam nors šnipštelėjus kažką nemalonaus, kabinausi tam žmogui į plaukus. Aišku, kartais Klaudija su savo pasekėjom įsprausdavo mane į kampą keliese ir tada jau vargiai galėdavau apsiginti, bet aš nepasiduodavau. Net ir žinodama, kad turėsiu daug daugiau mėlynių nei jos, aš atiduodavau visas jėgas. Kandžiodavaus, spardžiaus. Dariau viską, kas įmanoma. Man gana neblogai sekėsi. Kitos merginos jau laikydavosi atstumo koridoriuje. Jos bijojo manęs ir jau nebesikabinėjo. Galiausiai aš netgi patraukiau savo pusėn kelias iš jų, ir tada Klaudija, Dženė ir Vanesa tapo silpnos, nebegalėjo apsiginti. Ir tada, jau jų trijulė buvo įspausta į kampą. Per penkerius metus viskas labai pasikeitė. Manęs niekas nebestumdė ir niekas neužgauliojo. Visos laikėsi atokiau, o atvykusių naujokių Klaudijai skriausti taip pat nebeleidau. Manęs nebevadino nevykėle. Dabar aš buvau peštukė, bet mokiausi vistiek gerai. Mano pažymiai visada būdavo geriausi. Nežinau kodėl, bet ką nors perskaičius, to niekad nebepamiršdavau. Todėl būdavo lengva atsakinėti ir pasiruošti kontroliniams. Viską, ką permesdavau akimis, kai tik prireikdavo, galėjau vėl iškelti priešais save. Ir, svarbiausia, aš daug skaičiau. Kai tik turėjau laiko, t.y. kai nebuvau nubausta, visada skaitydavau. O mane bausdavo taip pat dažnai, galbūt, nes nepaisydavau kvailos raganos Štrudeson nurodymų ar taisyklių. Pasirodydavau kada norėjai, net jei dabar ir už nieką neatlikdavau darbų. Vienerius metus, netgi buvau šią garbę užleidusi trijulei, tačiau dabar visos rūpinosi tik savimi.

Per penkerius metus buvau apakusi dar keturis kartus, iš jų kartą tik mėnesiui, kitus du trims, o vieną pusei metų. Gydytojai dar neišsiaiškino kas man negerai, bet aš jau apsipratau su šiuo keistu reiškiniu. Būdavo savotiškai malonu, pajusti ir išgirsti dalykus, kurių matydamas negirdi. O esant uždarytai nedideliuose vaikų namuose, tai ir nesukėlė didelių nepatogumų. Už šių sienų, beveik niekada neišeidavau kitu tikslu, nei, kad nuvažiuoti į ligoninę. Kartais man leisdavo aplankyti ir tėvų kapą, nors nežinau kas ten galėjo būti palaidota… Ugnis juk sunaikino viską.

Man buvo keturiolika. Gyvenimas ėmė keistis kita linkme, tiksliau mano pasąmonė ir kūnas. Staiga atradau dar daugiau maištavimo būdų, deja ir daug pavojingesnių. Per kelias, stebuklingu būdu įvykusias, ekskursijas, susipažinau su kitokiais paaugliais. Jie man pasirodė įdomūs. Galbūt apranga, stiliumi. Jie atrodė laisvi, spalvingi, auskaruoti. Ir jie buvo laimingi. Aš kiek per ilgai užsižiūrėjau į vieną iš jų.

-Ko taip spoksai, mažyle?, - paklausė jis.

Tai buvo šviesiaplaukis, bent kiek matėsi, vaikinas, dviem auskarais antakyje, keliolika ausyse. Jo džinsai buvo juodi, o bateliai ryškios violetinės spalvos. Tokios pačios spalvos buvo ir megzta nutįsus kepurė. Marškinėliai buvo paprastučiai, pilki. Nežinau, kuo jis mane taip sužavėjo. Tiesiog vaikinukas spinduliavo kitokią jėgą. Maištą. Galėjimą pasirūpinti savimi. Kovą. Laisvę. Ir mano įsivaizduojamą laimę.

-Aš ne mažylė. Mano vardas Anja, o tu, kuo vardu?, - kiek pažiūrėjusi paklausiau, tokiu pat akiplėšišku tonu.

Atrodė, jog jis truputį nustebo.

-Mergyt, tau netrūksta drąsos?, - paklausė retoriškai.

-O ko aš turėčiau bijoti?

-Argi jūsų kvailoj prieglaudoj nemoko, kad tokie, kaip aš pavojingi?, - nusišypsojo lūpų puse.

-Aš pati atsirenku kuo man tikėti.

-Ir kuo tu tiki?

-Aš pavydžiu tau tavo laisvės. Noriu būti tokia, kaip tu, - atsakiau.

Vaikinas pirmą kartą iš tikrųjų į mane pažvelgė.

-Oliveri!, - šūktelėjo tamsiaplaukė mergina iš vos tolėliau stovinčios jų grupelės.

Oliveris.

-Šiąnakt mes susitinkame krantinėje. Jei nori apie dvyliktą būk, - šyptelėjo ir apsisuko.

Beveik praradau kvapą. Jis. Oliveris. Pakvietė. Mane. Prisijungti. Prie. Jų. Būčiau pradėjusi klykti iš laimės, bet nenorėjau pasirodyti kvaiša.

Visą kelionę į prieglaudą sukau galvą, kaip reiks išsigauti lauk, kaip reiks pabėgti. Vienintelis įmanomas būdas atrodė pasivaikščioti stogais ir nulipti dujų vamzdžiu. Tai neturėtų būti labai sudėtinga, ar ne?

Pasiruošiau vienintelius turimus neuniforminius rūbus, kas buvo pilki džinsai, juodi bateliai, balta, gana puošni palaidinė ir paprasta juoda striukytė. Su jais ir atsiguliau, kad būtų greičiau. Skaičiavau sekundes iki kol turėsiu išeiti ir, kai atėjo ta valanda nieko nelaukiau. Tyliai išsmukau iš kambario ir prasėlinau koridoriumi. Žinau, kad retkarčiais čia praeidavo budėtojas, tad stengiausi išlikti budri. Pasiekusi mūsų apdulkėjusią salę, jau visiškai pasitikėjau savo jėgomis. Drąsiai išlipau pro langą, ant stogelio ir slinkau per visą sieną iki to nelemto vamzdžio. Na, gerai, nebuvo taip jau lengva, bet nusileidau beveik be įbrėžimų, gal tik su keliom mėlynėm.

Paėjus pusvalandį gatve, staiga susipratau kokia aš kvailė. Kaip aš nusigausiu iki tos krantinės? Reikėjo išeiti valanda anksčiau jei norėjau spėti. Be to, visa sustirau ir eiti menkai apšviestu taku taip pat nebuvo malonumas. Tuo labiau nežinant kokių gyvių ten yra… Tokių, kaip iš mano košmarų. Mano šeimos žudikų.

-Ei, mažyle, - šūktelėjo balsas iš lėtai važiuojančios mašinos.

Atsisukau ir beveik išsišiepiau iki pat ausų, bet visgi susivaldžiau.

-Anja, nepamiršai?, - kilstelėjau antakį.

-Nemaniau, jog išdrįsi, - ignoravo mane.

-Tada, kodėl gi gaišai savo laiką, laukdamas manęs?, - nesusilaikiusi šyptelėjau nuo minties.

-Gudri ir įžūli?, - vėl, kaip ir dieną paklausė, tarsi savęs pačio, - taigi, pavežti?

Nelaukdama įsitaisiau jo paprastame automobilyje. Taip pat suprasdama, kad Oliveris vyresnis, nei maniau.

Nuo to vakaro, aš tapau oficialia jų grupės nare. O greitu laiku ir oficialia Oliverio mergina, nepaisant to, jog jis buvo ketveriais metais vyresnis. Kiekvieną naktį trainiojausi kartu su jais. Visi iki vieno mane priėmė ir gerbė. Bet darydama viską kartu, aš įklimpau į gana rimtą bėdą. Rūkiau. Gėriau. Bet blogiausia ne tai. Būdama penkiolikos įklimpau į narkotikus. Ėmiau vogti, nes man nebeužtekdavo dozių, kurias nupirkdavo Oliveris. Dar po metų visam pabėgau iš „Šviesos” namų. Deja, pasirodė, kad išgyventi vienai daug sunkiau. Maistui pinigų nebelikdavo, nes svarbiausia buvo dozė. Mano priklausomybė didėjo. O aš vis nesupratau, kaip ji smaugia ir, kaip giliai mane tempiasi. Viskas, kas rūpėjo, tai buvo tas nesveikai nuostabus jausmas, jog viską gali ir jausmas, kad iš tikrųjų niekas daugiau nebesvarbu. Ir buvo taip nepakartojama matyti visas tas keistas spalvas, veidus ir isteriškai juoktis. Štai ko man reikėjo, bet su laiku, visgi ėmiau suprasti, jog situacija blogėja. Nežinojau tik, kad Oliveris įklimpęs daug labiau. Nežinojau, kol radau jį negyvą, perdozavusį. Ilgai negalėjau patikėti, jog jis mirė. Aš iškviečiau greitąją ir sėdėdama ant grindų, meldžiausi. Nors aš žinojau. Žinojau, kad Oliveris negyvas. Aš paprasčiausiai nenorėjau tuo tikėti. Ir kai man tai patvirtino… Viskas apsivertė. Vėl. Ir vėl apakau.

Mane nuvežė į ligoninę. Gulėjau savo tamsoje ir su niekuo nesišnekėjau. Baisiausia buvo tai, kad aš vistiek norėjau dar vienos dozės. Net vis išvysdama Oliverio veidą.

-Anja Mari Klif?, - paklausė sodrus balsas.

Neatsakiau.

-Kur tu įkritai?, - liūdnai paklausė.

Tylėjau.

-Kodėl?

Nesupratau šito žmogaus.

-Ir juk pažadėjai manęs laukti. Kodėl pabėgai, Anja?

Keistas atsiminimas plūduriavo mano pasąmonėje.

-Ar liausies save žalojusi, Anja? Ar liausies žalojus mane?

-Man… Man reikia, - išgirdau perkreiptą savo balsą.

-Ne. Aš neleisiu. Tai pabaiga.

Šilti delnai užgulė mano smilkinius. Man rodėsi, kad tamsoje matau mėlyną šviesą. O tada visos mintys nurimo. Drebulys, krėtęs mane iš vidaus ir iš išorės, nurimo. Viskas buvo balta. Sienos. Lova. Rūbai. Tik mano plaukai išsiskyrė. Mačiau save iš toli. Aš miegojau. Ir šypsojausi. Ir buvau tikra, rami. Aš… Bu…vau… Tikroji… Aš.

 Nusižiovavau.

-Miegok, - nuvilnijo švelnus balsas manim.

Atmerkiau akis. Virš manęs kabėjo beribis dangus su tūkstančiais spindinčių žvaigždžių. Naktis. Švelnus vėjas glamonėjo mano odą ir kėlė malonų šnarėjimą. Ilgai vien tik jo ir klausiausi. Ir man nebuvo svarbu kiek dabar valandų, kur aš, kaip čia patekau ir kas nutiko. Nejaučiau alkio, nuovargio, skausmo, tik šiltą ramybę. Malonumą. Šypsojausi pati to nesuvokdama. Ilgą laiką nieko negalvojau. Vėliau pakilau - atsisėdau. Išvystas vaizdas mane pritrenkė. Aš gulėjau milžiniškoje, beribėje pievoje. Ji neturėjo kraštų. Bet keisčiausia buvo spalva. Visa pieva buvo mėlyna. Žolė ryškiai mėlyno atspalvio ir čia augo milijonai mažų melsvų gėlyčių, beskleidžiančių savo žiedelius. Neišpasakyta. Neįmanoma. Nuostabu. Tobula.

Bet atsirado kažkoks jausmas. Nuojauta, jog esu stebima. Apsidairiau. Už poros šimtų metrų stovėjo vienišas didelis ir spindintis medis. Prie jo buvo prigludęs tamsus šešėlis. Jei ne skaisti mėnulio šviesa tikriausiai nieko nebūčiau įžiūrėjusi, bet man rodėsi, kad šešėlis, jo bruožai vis ryškėja. Juoda apranga - kostiumas, vėliau supratau. Tik viena pusė švarko buvo dengta pilkšvais kvadračiukais, sakydama, kad švarko savininkas kažką nusimanė apie madą ir stilių. Marškiniai buvo balti ir jis dėvėjo tamsų kaklaraištį. Būtybės oda buvo keista, ji tarsi atmušė mėnulio šviesą ir atrodė bauginančiai balta.

Mano akys lėtai šliaužė sutvėrimo veidu. Dailiai suspaustom lūpom, taisyklinga nosimi, blakstienų įrėmintomis šokolado akimis, kurios bylojo nuostabą ir smalsumą. Pastarąjį taip pat išdavė išlenktas antakis, tarsi būtybė tikėjosi kažko neįprasto iš manęs. Pavyzdžiui, kad imsiu bėgti ir rėkti?

Kelios rusvos sruogos, išsprūdusios iš surištų plaukų, mėgavosi laisve ant veido. Vaikinas buvo parimęs ant medžio, prisiplojęs prie storo kamieno, vieną koją sulenkęs ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

Man norėjosi paklausti ką jis čia veikia, nes juk, tai mano sapnas. Taip buvau įsitikinusi, jog sapnuoju. Bet net ir norėdama, negalėjau sudėlioti žodžių, nemokėjau ištarti jų garsiai.

Staiga vaikinas pasisuko ir žvilgtelėjo į dangų. Aš taip pat pasekiau jo žvilgsniu. Dangaus skliaute sužibo pirmieji saulės spinduliai. Taip ilgai žvelgiau į šitą keistą dievaitį, jog nespėjau pastebėti, kad aušta rytas. Maži rausvi ir oranžiniai saulės vaikai stiebėsi į viršų. Čia, šitoje nesuprantamoje erdvėje viskas atrodė dvigubai gražiau.

Besišypsodama atsisukau į paslaptingą vaikiną ir sustingau. Jis nesišypsojo, jo lūpas buvo pervėręs skausmas, o akyse karaliavo panika. Apsidairiau ieškodama jo baimės šaltinio, bet čia nieko daugiau nebuvo. Vaikinas pakėlė akis į dangų. Nejau jis bijojo saulės? Norėjau prieiti ir nuraminti, tačiau mano kojos manęs neklausė. Todėl aš likau stebėti vis didėjančios panikos šokolado akyse, kol galiausiai nutiko dar keistesnis dalykas. Vaikinas ėmė tirpti, nykti. Galiausiai jis išnyko ore, pavirtęs auksinėmis dulkėmis. Jos, pustomos vėjo, skraidė. Spindinčios auksinės dulkės danguje…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “V Mėlyna pieva.”
  1. Dovilyte rašė:

    ziauriai idomu :) o ji susapnavo vampyra? Natanaeli? kada sulauksim dar? ;D

  2. Rugilyte rašė:

    Ak,įkėlei:)mane ši istorija labai žavi;)džiaugiuosi,kad pradėjai ją kurt.kada dar?:)

  3. jee ikelei!!! Idomus skyrius, as ir manau kad ji susapnav vampyra tik nezinau kuri :D

  4. Karolyte rašė:

    Ačiu, kad įkėlei :) Geras skyrius. :)

  5. Ech. Ačiū. Taip ji sapnavo vampyrą. Natanaelį. Iza, kokį daugiau?;D
    Kitas skyrius iki penktadienio turėtų būti :)

  6. Apšalau..;DDD Nerealiai. ;p

  7. Neturiu tvirtos nuomonės apie šį skyrių :) Na, tarkim užskaitau ;) džiugu, kad įdėjai.
    Kaip laikais?

  8. Kamile rašė:

    tikrai nerealus skyrius, vau taip isitraukusi skaiciau kad net pamirsau laika, be galo idomu buvo. su nekantrumu laukiu dar. tu tikra saunuole:)*

  9. šaunu, kad įdėjai naują dalį.
    skyriaus pabaiga tiesiog glosto man širdį ;D
    šaunuolė

  10. KAS JĖGA????????? VIMPAUTAS JĖGA

  11. S*, tik nesusirk ;DD

    KaRa, džiugu, kad visai neišpeikei ;D Ech… O aš… Būna ir daug geriau. Bet ką padarysi :) Dėkui už rūpestį.

    Kamile, uj, ačiū ^^ Labai malonu girdėti :)*

    iiZ., o, kaip smagu, kad skyrius paglostyt moka ;D

    vimpautai, ačiū už komentarą off topic.

  12. pagaliau sulaukiau. ;DD
    man labai patiko jos pasikeitimas, na, ji bloga, bet pagaliau ji gali apsiginti pati ir net apginti kitus..

  13. Dovilyte rašė:

    kada sulauksim dar? :)

  14. Aha, kada dar? ;DD

  15. Karolyte rašė:

    Tikriausiai šis klausimas tave erzina, bet kada bus dar? :)

  16. Dovilyte rašė:

    aha, pritariu Karolytei ;) kada vel ikelsi? :)))

  17. Labai patiko, o pabaiga skaitydama tiesiog lydziausi kedeje :D
    Laukiu dar :)

  18. Na, meilute, kur dingai? Labai noriu ką nors kritiškai paskaitinėt… :D jei rimtai, tai jau laukiu labai labai…

  19. aurora rašė:

    Rasa, dėkui :)

    somethingspecial, ech, kaip miela ;D

    Ir visoms.. Nežinau kada dar įkelsiu ;( Labai daug atsiskaitymų. Turiu pasispaust. Ir tiesiog įkvėpimo trūksta ar tą laiką atiduodu miegui. Tad atleiskit. Esu parašiusi pusę skyriaus. Na, šią savaitę tikrai įkelsiu ;D Pasistengsiu iki savaitgalio užbaigti. Ačiū visiems už kantrybę :)

  20. Karolyte rašė:

    Kada turėsi laiko įkelk. ;)
    O dėl tokių tavo istorijų verta pakentėt ir palaukt. ;)

  21. Pritariu. ;DD

  22. Dovilyte rašė:

    aha :)

  23. Ech. Dėkui Jums ^^

Komentuokite