BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Natanaelis.

Pasibeldžiau į dideles raudonmedžio duris. Pasirodė pražilęs senukas.

-Labas vakaras. Kuo galėčiau jums padėti?

-Atvykau pas Timotį Militz.

-Jūs esat?

-Natanaelis Leinhartas.

-Taip. Jūsų jau laukia. Užeikite, - nusilenkė man liokajus.

-Dėkoju, - atsakiau ir įsmukau į vidų.

-Pone?, - sustabdė mane, - paimkite šitai.

Jis padavė man juodą kaukę, dengiančią tik akis. Mhm. Kaukių balius?  Iš tiesų buvau gerokai išalkęs, ar tiksliau ištroškęs, ir buvo sunku valdytis, tačiau nesusimedžiojau maisto, nes žinojau, o dabar tai ir pasitvirtino - Timotis kažką paruošęs. Patraukiau į didžiąją salę. Kelią žinojau. Ši rezidencija Timočiui priklausė visus jos egzistencijos metus t.y. netgi prieš tampant vampyru. Tuo metu jis buvo trisdešimties. Antrąjį savo vampyriško gyvenimo šimtmetį dažnai čia lankydavausi.

Atvėriau duris, o už jų išvydau kiek neįprastą dalyką, didelės tamsiai raudonos užuolaidos buvo apgaubusios salę. Degė daugybė žvakių, ir salės gale sėdėjo du vyriškiai, vienas jų buvo Timotis. Antrojo nepažinojau, bet iš karto galėjau pasakyti, jog jis taip pat vampyras. Aplink juos buvo susirinkęs būrys merginų, pasipuošusių korsetais, šortukais, nėriniuotomis pėdkelnėmis ir visos susikėlusios plaukus į viršų. Patetiška. Nemaniau, kad Timotis tikrai tuo užsiima, bet visgi jas išvydus mano iltys išreiškė stiprų susidomėjimą. Jos net nenutuokė kokiu tikslu iš tikrųjų čia yra. Ir ne šokiai prikaustė dabar jau trijų vampyrų akis. Ak. Tikrai nesuklydau čia atvykęs.

-Natanaeli, - pakilo išskėstomis rankomis Timotis.

Iš tiesų toks gestas tarp vampyrų buvo gana retas. Didelis pagarbos ženklas galėdavo būti tik nusilenkimas. Nors žinoma su savo „vaikais” jausmai būdavo kiek šiltesni…

-Timoti, nemaniau, kad surengsi kažką tokio.

-Naujas amžius, naujos priemonės patenkinti gomurį, mano drauge. Beje, čia Frederikas Grey.

-Malonu susipažinti, - linktelėjau.

-Man taip pat, - nusilenkė žemiau, - Timotis man tiek apie jus pripasakojo.

Stebėjau merginas, bandydamas išsirinkti gardžiausią patiekalą. Tada pastebėjau keistą dalyką, vienos merginos raudonu korsetu plaukai turėjo raudoną atspalvį, primenantį neklaužadas rusvai raudonas sruogas krentančias Anjai ant veido. Tuo tarpu kitos merginos akys buvo šviesiai rudos, nors žinoma tai neprilygo tam šviesiam medaus atspalviui. Po galais. Negaliu patikėti, kad apie tai mąstau.

-Nebenoriu laukti, - pasakiau Timočiui.

Pakilau ir pagriebiau vieną merginą už rankos. Įsitempiau ją į pirmą pasitaikiusį kambarį, kas buvo biblioteka.

-Na, jei nori žaisti grubiai, - nusijuokė.

Argi nusikaltimas pasivaišinti tokiu maistu?

-Žaisime iki šiol tavo nežaistą žaidimą, - šyptelėjau.

-Ir koks gi tai žaidimas?, - prikando lūpą ir ėmė segioti mano marškinius.

Sustabdžiau jos pirštus ir nuvedžiau link savo lūpų. Lyžtelėjau, jaučiau pulsuojantį kraują ir akimirksniu išlindusias iltis, kurias gėlė vien nuo troškimo. Troškulio.

-Tas žaidimas, - dar kartą išbandžiau jos pirštus, - vadinasi paskutinė vakarienė, - kreivai šyptelėjau.

 

Po trejų metų.

Naršiau Barselonos gatves. Paskendęs beprotybėje. Apmąstymuose. Siutau ant savęs ir baisėjausi. Man darėsi vis sunkiau medžioti. Kiekvieną kartą puldamas auką, gerdamas kraują prieš akis pamatydavau Anją. Tą kvailą mergaitę. Ir tai visiškai mane sužlugdydavo. Aš nebeįvertindavau skonio. Tiesa, šiąnakt tai manęs nesustabdė…

Pirmi metai Militz rezidencijoje buvo gana turiningi. Nuolatiniai pobūviai, linksmybės, užkandžiai. Ignoravau visas mintis, kildavusias dėl to vaiko, bet su laiku tai tapo nebeįmanoma. Mane persekiojo jausmas, kad jai kažkas negerai. Persekiojo keistas liūdesys. Liūdesys! Tokio jausmo mano gyvenime nebuvo beveik visą egzistavimą. Aš nekenčiau to mažo demono. Taip, ji buvo demonas. Nebesugebėjau gyventi savo nuolatinio gyvenimo. Nebesidžiaugiau Timočio siūlomais užkandžiais, jie visi buvo vienodi. Paprasčiausiai pilkos pakuotės karštam vynui. Daugiau nieko juose ir nebuvo. Naktys tapo nuobodžios. Kad ir ką Timotis sugalvodavo, tai manęs nepatenkindavo. O vis iššokantis persigandęs medaus atspalvio akių vaizdas mane vedė iš proto. Aš nebenorėjau gerti kraujo, nes tada matydavau Anja. Aš nenorėjau regėti šito demono. Tačiau, kaip parodė ši naktis kentėti troškulį buvo prasta mintis. Prabudęs jaučiausi, kaip niekad prastai. Kažkoks keistas sunkumas gulėjo ant mano neplakančios širdies. Skausmas. Ir aš įpykau. Sudaužiau beveik visus baldus Timočio man skirtame kambaryje. Šį kartą net ir jis, iki tol netgi gailėjęsis (o kokia gėda!) užsirūstino ir išmetė mane lauk, kad nusiraminčiau. Ir aš, kad tai padaryčiau, pasivaišinau beveik viso kvartalo merginomis. Jaučiausi persisotinęs. Net galva svaigo.

Naršiau Barselonos gatves be jokio tikslo. Pasišlykštėjęs savimi. Nepaisant to, kad iki šiol, ar iki to kol Ji nepasirodė mano gyvenime, neatsisakydavau gero patiekalo. Bet išgerti tiek kraujo. Šitiekos žmonių. To net man buvo per daug. Tačiau viskas tik per Ją. Nekenčiu Jos. Kaip toks trupinys sugebėjo apversti mano, stipraus, nuo nieko nepriklausančio vampyro pasaulį? Prisiekiu, jei tas raudonplaukis demonas dabar būtų čia aš… Ką aš padaryčiau? Kažkodėl mintyse tuo metu susikūręs mažos mergaitės atvaizdas sukėlė šypseną. Bet tas atvaizdas verkė? Taip, medaus akys verkė ir aš nieko negalėjau sau padaryti… Pirma mintis buvo, jog aš noriu ją apkabinti ir apsaugoti. Ar aš visai pamišau? Negalėjau patikėti savo minčių absurdiškumu. Tai tiesiog neįmanoma.

Akimirksniu atsidūriau prie Militz rezidencijos.

-Ar jau nusiraminai?, - pasiteiravo Timotis, man įžengus į salę.

-Man reikia išvykti, - pranešiau.

Timotis nustojo atseginėti merginos suknelę.

-Tu rimtai?

-Turiu susirasti ją. Juk negalėjo išnykti.

-O tada kas? Suvalgysi savo minčių vaiduoklį?, - nusijuokė.

 

Anja.

(Po trejų metų (1995m.))

Buvo eilinė diena. Diena, kai aš nenorėjau prabusti. Aš bijojau. Bijojau, kad iš manęs vėl tyčiosis, apstumdys. Nenorėjau rinkti išmėtytų daiktų tvarkyti kambario, kloti lovų ar atlikti ką nors kitką, ką sugalvos Klaudija su Vanesa ar kokia kita vyresnė mergina. Tačiau tik Klaudijos trijulė kabinėjosi prie manęs pastoviai, kitos laikui bėgant paliko ramybėje ir tiesiog manęs net nebepastebėjo. Aš tokia ir buvau arba nematoma arba pastumdėlė. Dažnai pasislėpusi verkdavau. Kad ir kiek kartų pirmais metais skundžiausi Štrudeson, kuri liepė ją vadinti panele Štrudeson, nepaisant to, jog atrodė sena ir tai man atrodė keista, ji niekada nereaguodavo į mano skundus. Direktorė elgdavosi taip pat. Pasak jų, aš turiu pati išmokti susidoroti su savo problemomis, bet aš nežinau kaip.

Dariau viską ko manęs reikalavo visos merginos, tačiau jų elgesys su manimi negerėjo. Kiekvieną dieną gaudavau naujų mėlynių ir tų pačių keiksmų pulką. Aš jų netgi prašiau liautis, bet jos neklausė. Mano kiemo draugai niekada taip nedarydavo. Man baisu, mama.

Panelė Štrudeson įlėkė į kambarį šūkaudama, kad laikas keltis. Visos pakilome iš lovų. Turėjome penkias minutes nusiprausti, apsirengti ir pasikloti lovas. Tada privalėjome išsirikiuoti koridoriuje. Štrudeson apžiūrėdavo ar mūsų panagės, dantys švarios, ar nei viena neturi utėlių ir kiek tvarkingai atrodo mūsų uniformos, bei surišti plaukai. Jei kieno sijonas buvo kreivai užsegtas, ar kas neįtikdavo panelei Štrudeson, ta gaudavo bausmę: padėti virtuvėje, iššluoti kiemą, išravėti vidiniame kieme esantį nedidelį darželį, surūšiuoti knygas ir pan. Paprastai neišaušdavo toks rytas, kad nei viena liktų nenubausta. Labai dažnai baudžiama būdavau aš. Aš beveik visada vėluodavau, nes privalėdavau pakloti trijulės lovas. Nespėdavau laiku nusiprausti ar susirišti tvarkingo kuodelio, ar idealiai apsirengti. Mes visos turėjome atrodyti vienodai, o šukuosenos ir pilki rūbai labai priminė pačios direktorės, bei Štrudeson išvaizdą. Man net atrodė, kad jos nori, jog mes atrodytume taip, kaip jos. Prieš užmigdama svajodavau apie ryškiai mėlyną suknelę, tamsiai žalią skraistę, kokią turėjo mama ir raudonus batukus, bet spalvos čia buvo draudžiamos. Viskas buvo tamsu ir pilka. Nežinau kodėl namai buvo pavadinti „Šviesos”…

 Panelė Štrudeson, pamačiusi nesusitvarkiusią ir vėluojančią mane, tiesiog paraudonuodavo iš pykčio ir visada labai rėkdavo. Ji buvo beveik tokia pati baisi, kaip ir mergaitės, tik ji nesimušdavo. Kartais tik skaudžiau sugriebdavo už rankos tempdama į virtuvę ar Pasitaisymo kambarį. Jis buvo dar viena, didžiausia bausmė. Ten uždarydavo stipriai nusikaltus. Kambarys buvo nedidelis ir tamsus su pasenusiu židiniu ir stalu bei kėde. Daugiau ten nieko nebuvo. Ant stalo visada gulėdavo popieriaus lapas, kuriame reikėdavo parašyti, kaip labai gailiesi savo elgesio. Kartais ten išbūti tekdavo visą dieną, bet tiesą sakant, man ten patikdavo. Niekas negalėdavo manęs stumdyti ar pravardžiuoti, ar versti atlikti ne savus darbus. Manęs netgi nebaimindavo kelios ten gyvenančios pelės. Jos buvo vienintelės mano draugės. Tie maži pilki padariukai niekada man nepadarė nieko blogo. Man netgi buvo jų gaila, tad jei pavykdavo iš virtuvės nukniaukdavau kelis sūrio gabaliukus, kuriuos saugodavau uniformos kišenėje iki kol vėl patekdavau į Pasitaisymo kambarį. Vienintelis blogas dalykas buvo tai, kad ten šalta. Visa sustirdavau sėdėdama ant krebždančios kėdės, bet vistiek čia geriausia vieta šiuose vaikų namuose.

Šį rytą aš beveik nevėlavau. Gal tiesiog išmokau suktis greičiau. Panelė Štrudeson nieko nebesakė, tik sužaibavo akimis. Žinoma ji mane už tai šiandien nubaus, tačiau jau visi ėmė įprasti, kad aš esu nepataisoma. Nevykėlė, - taip mane vadindavo. Iš manęs niekas nieko nebesitikėjo. Buvo skaudu, kad manęs nepagirdavo už tai, kaip supjausčiau daržoves ar iššlaviau kiemą. Ėmiau tikėti, kad aš tikrai blogas vaikas. Vis liepdavau sau pasitaisyti, susiimti, pasistengti dar labiau ir neverkšlenti jei pavargau ar labai skauda. Kartais tai padėdavo. Truputį lengviau pasidarė, kai pradėjome lankyti pamokas. Ten viskas man klojosi gerai ir nors sulaukiau dar daug užgauliojimų iš mergaičių, klasėje jausdavaus ramiau. Aš atlikdavau užduotis teisingai ir greičiausiai išmokau skaityti. Mokytojai stebėjosi, o aš pirmą kartą gyvendama čia sulaukiau pagyrimo.

-Anja, ištiesk rankas, - sukomandavo Štrudeson.

-Mhm, - keistai susiraukė, - šiandien tu… Tavo rankos švarios. Bet uniforma… Uniforma tvarkinga, - dar labiau susiraukė.

Galiausiai jos veidą papuošė pikta šypsena.

-Anja Klif, nejau nemanai, kad mergaitė tavo amžiuje jau turėtų mokėti apsiauti kojines? Į skalbyklą tuoj pat ir šiandien liksi be pusryčių.

Visos juokėsi kol aš strikčiojau ant vienos kojos mėgindama persimauti išvirkščią kojinę.

-Tylos!, - užriko Štrudeson, - Ar taip elgtųsi išsiauklėjusios panelės, ką?

-Ne, panele Štrudeson, - atsakė choras.

-Gerai, visos eikit į valgyklą, išskyrus Anją, žinoma.

Lėtai žingsniavau į skalbyklą. Labai norėjau ten nukakti pasistrykčiojant ir niūniuojant Makko Pakko(Meko Peko iš filmuko „Paslapčių sodas”vaikams) dainelę. Bet negalėjau nusižengti taisyklėms. Mes turėjome elgtis, kaip priklausoma „išsiauklėjusioms panelėms”. Turėjome būti rimtos.

-Labas, Adela, - pasisveikinau su pagrindine skalbyklos darbuotoja.

Ji buvo visai nieko. Jei neateidavo tikrinti panelė Štrudeson, leisdavo dirbti kokį lengvesnį darbą, kad ir nešti mažiau skalbinių, tiek, kad iš po jų matyčiausi aš. Retkarčiais netgi turėdavo duonos riekelę su sviestu ar pomidorą. Aš gana dažnai būdavau išalkusi, nes dėl nusižengimų ir bausmių atlikimo praleisdavau pietus ar pusryčius. Ypatingais atvejais vakarienę, nors ją paprastai gaudavau.

-Anja, - palingavo galvą, - Kas šį kartą?

-Atvirkščiai užsimoviau puskojinę, - prikandau lūpą.

-Oj, Anja. Na argi negalėjai apsižiūrėti?

Nuleidau akis.

-Na, tebūnie, vaikeli. Padėsi man išnešioti išskalbtus rūbus.

-Gerai, - šyptelėjau.

Iki pietų darbą atlikau. Įėjus į valgyklą daugumos akys pakrypo į mane.

-Netikėle, jau baigei skalbti mūsų rūbus?, - kažkas paklausė.

Nesidairiau. Tiesiog ėjau į priekį, pasiimti maisto.

-Ei, aš tau sakau, kvaiša, - šūktelėjo ir metė į mane savo padėklą.

Tuo metu įėjusi direktorė leptelėjo:

-Anja Klif, ar galėtum būti atsargesnė? Nemėtyk „Šviesos” nuosavybės.

-Atsiprašau, - pasakiau, kaupiantis ašaroms.

-Atsižvelgiant į tai, kiek turi nusižengimų, neturėtume to daryti, bet nesame beširdžiai. Taigi, noriu tave pasveikinti. Su gimtadieniu, Anja, - įteikė man tamsią dėžutę.

Stovėjau ir žiūrėjau į ištiestą dovaną. Buvo netgi baisu prie jos prisiliesti.

-Nagi, nesidrovėk, - vos šyptelėjo direktorė.

Ištiesiau ranką ir paėmiau mėlyną dėžutę.

-Ačiū, - nusišypsojau.

-Žinoma, o dabar atleisk turiu eiti, - linktelėjo.

Valgykloje prasidėjo šurmulys ir šnabždesiai. Aš šypsojausi, apsikabinau tą kvadratinį daiktą ir spausdama prie savęs pasisukau link išėjimo. Norėjau pati viena atidaryti dėžutę kambaryje. Kelią pastojo Klaudija. Mano šypsena dingo.

-Parodyk kas ten, - ištiesė ranką.

-N… Ne.

-Sakau, parodyk kas ten.

-Čia mano, - dar stipriau spustelėjau dėžutę.

-Duokš. Tuoj pat.

-Klaudija, prašau, - vėl besikaupiant ašaroms iškvėpiau.

-Laikykit ją, - paliepė.

Ir mane iš abiejų šonų sučiupo rankos.

-Ne, prašau, - ėmiau verkti.

Dovanėlę išplėšė iš mano rankų, o mane pastūmė. Kritau ant žemės ir žiūrėjau, kaip Klaudija plėšo blizgų mėlyną popierių. Maži skuteliai krito ant žemės, tokie gražūs. Aplink susirinko visas būrys. Visos nekantriai laukė kol pamatys kas viduje. Galiausiai paskutiniai melsvi gabalėliai pasiekė grindis. Merginos aiktelėjo. Bandžiau įžiūrėti kas yra dėžutėje. Klaudija iškėlė akinamo baltumą, šilkinį kaspinėlį į plaukus. Jis buvo labai dailus. Nieko panašaus neturėjau.

-Koks gražus, - nusišypsojau.

-Tu jo neverta, skarmale, - pyktelėjo Klaudija.

-Bet jis mano.

-Žirkles, - paliepė.

-Ką tu darysi? Klaudija, ką darysi?, - šoktelėjau.

Bet merginos apstojo ją ratu, ir aš nieko negalėjau matyti. Greitai visos besišypsodamos pasitraukė.

-Mes nusprendėm atiduoti tau kaspiną.

-Tikrai?, - apsidžiaugiau.

-Žinoma, juk tavo gimtadienis, - palinksėjo ir ištiesė suspaustą kumštuką, - duok delną.

-Ačiū, - atsidusau.

Tačiau tą pačią akimirką pajutau, kad kažkas negerai. Pažvelgiau į savo ranką. Joje gulėjo daug mažų gabaliuko, balto šilkinio kaspinėlio. Žiūrėjau netikėdama savo akimis. Skruostais ėmė riedėti ašaros, o aplinkui skambėjo tik juokas. Šaižus juokas. Tai buvo akimirka kai kažkas manyje kliktelėjo. Akimirka, kai aš pasikeičiau. Pakilo visas turimas pyktis ir nuoskauda. Jaučiau, kaip visa degu. Šokau ant Klaudijos, apsikabindama jos liemenį kojomis ir ėmiau ją draskyti.

-Nekenčiu nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu tavęs!, - klykiau visa gerkle.

Ir nagais draskiau kur pataikiau, veidą, kaklą. Negalėjau sustoti. Klaudija taip pat šaukė, šaukė iš skausmo ir prašydama, kad manę kas nuimtų. Nekreipiau į nieką dėmesio. Tik draskiau ją. Kažkokios rankos įsikabino į mane bandydamos nutraukti, bet aš nepasidaviau, bet įsikabino dar vienos, o ir Klaudija mane stūmė šalin. Galiausiai mus išskyrė.

-Gana, Anja, nustok!, - užriko direktorė, - tuoj pat į Pasitaisymo kambarį. Dviems paroms!

Kažkaip spėjau pasičiupti tą, kas liko iš kaspinėlio, kai buvau tempiama lauk. Mane įstūmė į tamsųjį kambarį ir užrakino duris. Dvi dienos ramybės? Ar gali būti geriau? Plačiai šypsojausi prisėdusi prie stalo. Tada dar niekas nežinojo kuo mane pavertė.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “III Mėlyna pieva.”
  1. gerai kad apsigyne ir speju dabar i nebebus nevukele… :)
    laukiu darrrr.:D

  2. Vargsele, kaip man jos gaila :(
    Labai idomu.Laukiu dar :)

  3. WOW…Neturiu žodžių…Tobula…

  4. bluesky, na.. Ji nuo šiol specialiai nusiženginės taisyklėms ir šoks visiems į akis ;D

    Gintutte, dėkui :)p

    Sidabrine, jetau. AČIŪ ^^

  5. Dovilyte rašė:

    tikrai idomu. ta Klaudija prakeikta kale!!! X( debile kazkokia!!!! hrrrr. :DDDD nu laukiu dar:) kada bus? ;)

  6. ačiū. gražiai išsiliejai ;D dar greičiausiai ryt ;)

  7. Dovilyte rašė:

    sorry, bet tai tiesa ;DDD nu tai laukiu rytojaus ;)))

  8. O taip, taip, taip… Man taip patinka ;DDD Gash, kad tik kuo greičiau sulaukt to kito skyriaus :D

  9. Karolyte rašė:

    Įdomu. ;) Pagaliau Anja apsigynė, taip ir reikia ;DDD
    Nepatiko ir kabinies į plaukus ;DDDD

  10. Taip tai (pyyyyyyyyypt) Klaudijai ir reikia. Tikiuosi, ji su kitom (pyyyyyyyyypt) savo draugėm dar gaus pagal nuopelnus. Gaila Anjos. Tikiuosi, jos situacija pagerės.

  11. vaje vos pati neverkiau, kad ja taip skriaudzia o ji pati net apsiginti negali. na bet dabar parode ka gali ir speju ateiti dar daugiau parodys:D su nekntrumu laukiu dar;)*

  12. KaRa rašė:

    Hmm… Na skyrius tikrai neblogas sakyčiau, užskaitau ;).

  13. aha,visai neblogai..ar Anjos gyvenimas aprasomas po tos vampyru vakarienes ar pries?..sauniai rasai..

  14. Karolyte, truputį nesupratau kas kam į plaukus kabinas?;DD

    baltuma, na jos nebeskriaus.. bet šiaip gyvenimas nebus geras.. Tačiau apie vaikystę liko gal kokie trys skyriai.. Nežinau net..

    Kamile, oj su kaupu parodys ;D tik neverk :)*

    saretas, po vakarienės. O po to veiksmas susilygiuoja. Kai Natanaelis kalba kas vyksta po trejų metų ir Anja…, tai daugmaž tas pats laikas.

  15. Kaip gera buvo skaityti, kaip Anja pagaliau gali atsilyginti.. Bet gyvenimas ten toks klaikus, atrodo..

  16. Dovilyte rašė:

    kada bus dar? :)

  17. aurora rašė:

    Rasa, klaikų ir noriu pavaizduoti.. Džiugu, kad pavyko..

    Dovilyte, nežinau, nepradėjau dar rašyti, o ir vėlmigrena prasidėjo. Išgėriau vaistų, tai jei padės, tai kokią 22h ar vėliau skyrių išvysit, bet jei ne tai nesupykit :)

  18. Karolyte rašė:

    Turėjau omeny, kad už save kovot reikia. ;)

  19. Man Labai, labai, labai patiko laukiu tesinio

  20. B.S. Kas mano vardu rašo komentarus??????????
    Nu ką aurora, nenustebinai manęs šiuo skyrium, kažko jam trūksta. Sunkiai perteiki tą jausmą kai iš tavęs tyčiojasi. Gal tu tiesiog nesi to patyrus??? Na aš tikrai esu ir galiu pasakyt, kad tada tiesiog atrodo jog tave plėšo į milijonus mažų dalelių, o tu regis nieko nedarai, bet jie (tie, kurie šaipos) kaip kokios dėlės kimba ir niekaip nenulimpa. Jautiesi kaip vienišas ir paliktas žmogus, vieni, stengias daryti ką liepia, bet kai tai nepadeda beveik kiekvienas ima ieškoti kitų galimybių. Nu OK neįsivažiuosiu ;). Jei nesi to patyrus galiu pasakyt, kad tada tau sekėsi neblogai, tad galiu ištarti užskaitau. ;)
    Ai beje tu klausei kažkada čia kodėl taip nusiteikusi prieš vampyrus. Tai va, na, aš negaliu pasakyt, kad aš itin nusiteikusi priešiškai, tiesiog kada atėjo šita (žinau, kad mane tuoj užsipulsit visos twilight’o gerbėjos :D) idiotiško ir tokių aukštų įvertinimų neverto filmo, imu itin atsargiai žiūrėti į tas “vampyriškas” istorijas, tiesa, jų yra ir gerų :).
    P.S. pamiršau ką norėjau pridurt :D. Todėl tradiciškai: kada kitas skyrius? :D

  21. aurora rašė:

    Karolyte, aa. Supratau dabar ;D

    Nike, dėkoju labai ;>

    KaRa, na… Iš tikrųjų tai manau, kad kiekvienas išgyvena kitaip.. Esu patyrus. Tik ne tokias gal… Gaila jei nepavyko pakankamai gerai perteikti. Tačiau nenorėjau labai išsiplėsti aprašinėdama būtent tai.. Kiek nesinorėjo savęs liūdinti ir.. Anja juk dar mažas vaikas, tada galbūt negalėjo skausmo išreikšti labai aiškiai.. Šiaip pati nemanau, kad šis mano skyrius prastas.. Tiesiog kiekvieno jausmai yra savotiški, o Anja nors ir pradės labai maištauti ir nieko neklausyti, šiaip yra stiprus žmogus. ech, kaip bebūtų, nevisi skyriai gali būti geri, neblogi ar kokie jie bebūtų.. Negaliu vienodai gerai ar blogai rašyti. Ką padarysi :) Gal vėliau..galbūt berašant kitą istoriją, kurią planuoju itin komplikuotą, gal ten labiau susikoncentruosiu ties tokiais dalykais. Dėkui, kad išsakei kritiką :)
    Na, pirmiausia tai Twilight, vampyrai netikroviški, tad atsakymo tavo neužskaitau ;DD Aš asmeniškai myliu vampyrus ko gero nuo dvylikos. Ir pamilau pačius bjauriausius iš jų ;D Nežinau kodėl taip… Ir šiaip bijojau apie juos rašyti, nes gana sunki ir kaip kažkas sakė jau išsemta tema.. Bet visgi nesusilaikiau. Nors manau tai vienintelė mano istorija kurioje dalyvaus šios būtybės. Ir beje čia pasirodys ir dar vienos stebuklingos būtybės, jų tikrai nesitikėsite, manau ;>
    ech, o KITAS SKYRIUS jau turbūt tik RYTOJ ;o

  22. Gal bus kokių fėjų?Aš atkreipiau dėmesį į pirmame skyriuje minėtą lėlę,bet čiūju klystu kaip visada. ;D Laukiu dar. Užkabino mane jau. ;>

  23. Dovilyte rašė:

    siandien bus? ;)

  24. Uhh… Nuostabu…;D
    Kada dar? ;p

  25. katia rašė:

    as apie sia istorija negaliu pasakyti kad ji yra nuostabi ar nepakartojama,kiekvienas budvardis jai yra netikslus,tiesiog neimanoma apibudinti vienu zodziu…bet kuo esu visiskai tikra ,kad man ji patinka :O)
    ir bebejo laukiu tesinio ;)

  26. aurora rašė:

    Sidabrine, blem kokia gera idėja ;D Bet nea, užuomina buvo kitur :)p
    Dovilyte, ne nebus ;/ Visiškai nesirašo šnd ir viskas.
    S*, dėkui.. O į klausimą jau atsakiau ;)
    katia, ech, kaip malonu. Dėkoju ;>

  27. Ane?Nu tai varau skaityt iš naujo tada. ;D

  28. Jetau. Man per didelė garbė ;D

Komentuokite