BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

I skyrius.

Anja.

Prisimenu tai tarsi viskas vyko dar vakar.

Buvo 1992 metai. Ramus žiemos, Kūčių vakaras. Aš nubėgau į savo kambarį pasiimti mylimiausio žaislo, pliušinės fėjos. Apačioje, svetainėje prie židinio sėdėjo mano šeima: mama Vera, gana jauna moteris ilgais lygiais rudais plaukais, didelėm medaus rudumo akim, su strazdanom ant smulkios nosytės ir žalsvu kalėdiniu kostiumėliu; ją apglėbęs sėdėjo tėtis, plačių pečių, stiprus, bet švelnus vyras, rusvai raudonais plaukais, tamsiai rudomis akimis ir vienu tonu tamsesne oda už mamą; šalia jų, ant kilimo su garvežiuku žaidė mano šešiametis brolis, berniukas tokiais pačiais, kaip tėčio plaukučiais, mamos strazdanota nosyte ir medaus akimis. Tai turėjo būti vienas pasakiškiausias vakaras, nes tėtis po ilgos darbo kelionės galiausiai grįžo namo bei parvežė mums įmantrių dovanų. Aš jaučiausi labai laiminga, buvo gera ir šilta.

Tą vakarą užbėgusi į viršų savo lėlės-fėjos, aš sau išgelbėjau gyvybę. Per tas kelias minutes mano graži šeimyninė idilė buvo sudaužyta.

Paėmiau savo lėlytę ir sušnibždėjau jai, kokia aš laiminga. Girdėjau, kaip garsiai atsidarė lauko durys, stabtelėjau tarpdury, išgirdusi piktą tėčio balsą. Mano fėja iškrito iš rankų, kai išgirdau savo šeimos skausmo klyksmus. Tas kraupus garsas, kaip ir šis atsiminimas persekios mane visą gyvenimą.

Šauksmai greitai liovėsi, pasidarė labai tylu, bet aš drebėjau iš baimės. Mažais žingsneliais lipau laiptais.

-Mama?, - sušnabždėjau.

Pasiekiau laiptų apačią, bet man niekas neatsakė. Įėjau į svetainę. Ji nebebuvo panaši į tokią. Eglutė su girliandomis, stalu nuversta. Šalia jų ant žemės gulėjo trys kūnai, visų jų kakluose žiojėjo žaizdos ir kraujo pėdsakai. Akys buvo atmerktos, jose įkalintas paskutinės akimirkos siaubas. Veidai jau be gyvybės, be lašo šilumos, balti ir sustingę.

Vienintelis garsas, buvo brolio traukinuko ūžimas. Jis negalėjo pravažiuoti per išlaužtą brolio rankutę.

Aš negalėjau pajudėti iš vietos. Mano skruostais savaime ėmė bėgti ašaros, nors tada dar supratau viską savotiškai, buvau tik penkerių metų.

Nepastebėjau iš kur išniro tamsi žmogysta.

-Ji mano, - suurzgė kitai, - už jo nugaros, - viskas gerai, tu saugi, - pasakė žiūrėdamas į mane.

Jo akys atrodė tarsi pamišėlio. Vyras buvo apsirengęs apdriskusiais rūbais ir jo tamsūs plaukai buvo susivėlę. Jis buvo per ne lyg išblyškęs, o tos pamišusios juodos akys, tarsi kokios duobės žiojėjo jo veide.

Žengiau atgal ir jis staiga šoko. Šoko ant manęs, pargriaudamas. Pamačiau sužibant baltas iltis tarp jo lūpų, o sekančią sekundę, tos pačios iltys įsismeigė į mano kaklą. Aš suklykiau iš skausmo, o tada man aptemo akyse.

Vaizdas, kurį pamačiau vėliau buvo juodos akys, bet ne pamišusios. Negalėjau jų apibūdinti. Protingos? Susikaupusios? Susirūpinusios? Žinojau vieną, jos taip pat buvo išalkusios.

Išsigandau išvydusi blizgančias iltis, bet jos nesiartino prie manęs. Vyras pasilenkė ir įkando sau į ranką, greitai iš jo riešo ėmė tekėti kraujas. Tada jis pažvelgė į mane, kažką pasakė ir pridėjo savo kraujuojančią ranką prie mano burnos. Norėjau nusipurtyti iš siaubo, net ir tada supratau koks siaubingas tas veiksmas, bet mano kūnas buvo surakintas. Jo kraujas lėtai tekėjo mano gomuriu, skonis priminė geležį, ar galbūt tai tik dėl to salsvo kvapo, bet tai nebuvo šlykštu. Jaučiau, kaip mane apima keista stiprybė. Vyras atsitraukė, atidengdamas vaizdą priešais. Svetainėje dabar tvyrojo chaosas, sulaužyti baldai, išmuštos sienos, o ant grindų voliojosi kūno dalys. Žvelgiau pastėrusi.

Vyras, kuris galėjo būti tik vampyras, pagrūmojo man pirštu prieš veidą.

-Niekur neik. Man reikia viską sutvarkyti.

Sutvarkyti? Maniau, jis padės mamytei, tėčiui ir broliui, bet jis paprasčiausiai rankiojo kūno dalis ir nešė jas kažkur į lauką.

Vienu momentu supratau, kad aš jau galiu judėti, kad esu sveika, todėl pakilau ir pasileidau pro duris. Nemačiau kur buvo vampyras, bet žinojau tik vieną, jog turiu bėgti iš čia. Pasileidau į mišką, žinojau, kad čia yra trumpesnis kelias link miesto, nes jį man rodė mama. Išbėgau taip, kaip buvau apsirengusi, o lauke buvo nežmoniškai šalta ir pustė sniegas, bet aš nepasidaviau ir bėgau toliau. Išbėgau į nedidelę miško „oazę”, nedidelį atvirą lauką, aš suklupau ant sniego, o kai pakėliau akis priešais stovėjo kaštoninių plaukų vyras, tamsiomis akimis - vampyras.

Jis palinko prie manęs, norėdamas paimti ant rankų, aš ėmiau klykti. Nepaisant to, kad jis išgelbėjo mane nuo tų kitų monstrų, jis vistiek buvo vienas iš jų. Jis turėjo iltis ir aš jo bijojau.

Atrodė, kad mano klyksmas išgąsdino vampyrą, jis stabtelėjo.

-Aš neskriausiu tavęs, - pasakė sodrus balsas.

Bet aš vistiek verkiau ir traukiausi šalin, bet ir vėl suklupau, o tada įvyko kitas mane paženklinęs dalykas. Man aptemo akyse, bet aš vis dar jaučiau šaltį ir snaiges krentančias man ant veido, aš vis dar girdėjau savo paklaikusį verksmą ir vampyro prašymus nusiraminti. Tačiau nieko nemačiau, akyse buvo tik aklina tamsa ir daugiau nieko.

Pajutau, kaip šaltesnės už sniegą rankos mane apglėbia ir pakelia. Aš spardžiausi, muisčiausi, nors mano pastangos ir buvo beprasmės. Mes pajudėjome labai dideliu greičiu, vėjas atrodė ledinis ir man dar niekada nebuvo taip šalta. Bet tai netruko ilgai, buvau įneštą į kažkokią patalpą, paguldyta, perrengta ir įvyniotą į daugybę šiltų užklotų ir man greitai pasidarė karšta, netgi per daug. Atrodė tarsi degčiau, o ledinė ranka priglausta prie kaktos buvo tarsi išsigelbėjimas.

  

Natanaelis.

Kai ji pramerkė savo mažas šviesias medaus akutes, aš visas sustingau. Mergaitė miegojo ištisas dvi paras. Aš išsikviečiau gydytoją, kuris konstatavo jai peršalimą, išrašė vaistų ir pasakė, kad jai reikia poilsio.

Vėliau sužinojau, kad jos vardas yra Anja Klif. Visas pirmas pagrindinio laikraščio puslapis buvo apie jos šeimą ir sudegusį namą. Turėjau atsikratyti įkalčių, net jei ne aš išžudžiau Klifų šeimą, bet negalėjau palikti savo rasės ženklų. Mažuose miesteliuose tik sunkiau, žinios čia sklinda akimirksniu ir visi vieni kitus pažįsta. Nors Ullapool* miestas mane kažkuo traukė… Jei ne tie naujieji vampyrai pasilikčiau čia dar keliems metams.

Ir ką man dabar reiks daryti su Anja? Ji buvo tarsi mažas angelėlis, ilgais rusvai raudonais plaukais, lygia baltute oda, riesta nosyte ir putliomis lūpomis. Man niekad nerūpėjo, ką daro kiti vampyrai, aš ir pats niekad neatsisakydavau sočios vakarienės. Nežinau kodėl šį kartą visi mano instinktai šaukė man, kad juos sustabdyčiau. Ir kai išvydau šią gležną būtybę, visas tiesiog apmiriau. Nenorėjau, kad kas jai nutiktų, bet Mailsas jau gėrė jos kraują. Aš neatsilaikiau, ir todėl man teko abu naujokus užmušti. Niekada gyvenime nejaučiau tokios būtinybės, tuo labiau nejaučiau noro ką nors išgelbėti.

Per šias dvi paras nenustojau mąstyti kodėl aš taip pasielgiau. Man tai nebūdinga. Aš žudau, lygiai taip pat, kaip ir jie. Tiesa niekad neragavau vaiko kraujo. Gal jaučiu gailestį vaikams? Gailestį? Tokio jausmo nejaučiau visus septynis šimtus metų.

O dabar štai tos dailios akutės atsimerkė, bet atrodė, kad ji vis dar nieko nematė. Mačiau, kad akys apsitraukusios kažkokiu pilkšvu sluoksniu, nors nesupratau kas tai. Ar Anja apako iš išgąsčio, ar taip padarė mano kraujas? Ar aš dėl to kaltas?

-Viskas gerai. Tu saugi, - pakartojau jau nebežinau kelintą kartą.

-Kur aš?, - paklausė plonas balselis.

-Mano namuose.

-Aš nesapnavau?, - vos girdimai sušnabždėjo, - kodėl aš nematau?, - atrodė, kad ji ir vėl ims verkti.

Nekenčiau jos ašarų. Nežinojau ko imtis, kad ji neraudotų. Tai buvo siaubinga. Galėjau ją tiesiog užhipnotizuoti, bet kažkas viduje man neleido to padaryti.

Aš pasakiau kas nutiko, nepraleisdamas nei detalės. Ji suprato, jaučiau, kad ji viską suprato, nors tai buvo visiškai neįtikima, juk Anjai tebuvo penkeri. Bet ji vis krūptelėdavo išgirdusi žodį vampyras. Mane pykdė tai, kad mergaitė bijo manęs. Aš ją išgelbėjau, bet ji dreba išgirdusi mano balsą.

-Tu visai nieko nematai?, - pasiteiravau.

-Tik tamsą.

-Galbūt tau reikia dar mano kraujo. Gal jis padės, - mąsčiau garsiai, nors pats nebuvau tikras ar ne jis ir atėmė Anjos regėjimą.

-Nenoriu, - susigūžė.

-Jis gali padėti.

-Nenoriu, - pakartojo tvirčiau.

Mane stebino tokios gležnos būtybės beprasmiškas priešinimasis, bet aš negalėjau jos versti. Aš nenorėjau. Geriau jau ji niekada nebūtų pasirodžiusi mano gyvenime.

Anjos pilvukas suurzgė reikalaudamas maisto ir aš pašokau.

-Tu alkana.

-Aš noriu namo.

Šį kartą suurzgiau aš.

-Tau negalima. Turi pasveikti, ir tu nebeturi namų, Anja… Atleisk.

Ji tylėjo. Kai grįžau, ji vis dar nieko nesakė, nors paklusniai suvalgė visą atneštą sriubą ir išgėrė vaistus, bet vėliau vėl susigūžė lovos kampe.

-Aš išeinu. Netrukus grįšiu, - pranešiau ir nesulaukęs jokios reakcijos išėjau.

Man taip pat reikėjo pavalgyti. Lauke jau buvo sutemę, tad galėjau laisvai judėti. Nusileidau iš kalnų, į miesto centrą. Panardęs tarp gatvių, vienoje jų radau tinkamą grobį. Nedidele gatvele žingsniavo ilgaplaukė blondinė. Jos garbanėlės žaismingai krito ant pečių. Žaibišku greičiu atsidūriau šalia, mergina pažvelgė man į veidą, šokiruota, bet ir pamaloninta mano išvaizdos. Net juokinga, kaip žmones viliojo išorė. Man jie patys niekad nebuvo svarbūs, man nesvarbi pakuotė, svarbiausias tik tekantis kraujas viduje. Tiesa, teikiu pirmenybę AB kraujo grupei, deja ją turi tik penki procentai žmonių, tad gana retai gaunu tokio eleksyro.

Nusišypsojau savo dienos valgiui ir puoliau. Atsipalaidavau, kai karštas skystis ėmė tekėti gomuriu, nors mane ir erzino šitos žmogystos drebėjimas ir kūkčiojimai. Apsilaižiau lūpas ir iltys susitraukė. Mergina atrodė kiek per daug išbalusi, atrodo, kad išalkau labiau nei tikėjausi, bet nemanau, kad išgėriau per daug.

-Grįši namo ir pamirši, kad tau tai nutiko. Vakarą praleidai linksmai ir maloniai, - žvelgiau į jos blyškias akis.

-Nieko nenutiko. Vakaras buvo smagus, - kvailu tonu pakartojo.

Jie visada taip daro. Smulkūs žemės kirminai. Dingau iš to skersgatvio, ir tiesiog parskriejau namo. Pavalgius man vėl ėmė rūpėti gležna, raudonplaukė mergytė. Nesuprantu kuo ji tokia ypatinga.

Atidariau duris, bet Anjos nebuvo mano kambaryje, jos iš viso nebuvo mano namelyje. Kur, po galais, šita kvaila mergaitė išėjo?! Išlėkiau į lauką, uosdamas orą. Aš privalėjau ją rasti. Aš privalau.

 

______________________________________________________________

*Ullapool- miestelis Anglijos šiaurėje.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “I skyrius. Mėlyna pieva.”
  1. Patiko. Šiek tiek primena mano mėgstamiausią knygą — “Interviu su vampyru”. Gal dėl Anjos. Kiek jai metų?

  2. Džiugu. Šiame skyriuje penkeri. Tačiau, pati istorija toliau plėtosis, kai ji bus paaugusi, o vėliau ir užaugusi, tad nieko panašaus į “Interviu su vampyru” ;)

  3. idomu… na bet nesistebetina juk rasau tu :)))
    laukiu dar…

  4. Hmm rašė:

    Man taip pat patiko :) džiaugiuosi, kad kuri dar vieną istoriją :) kada dar? ;)

  5. jetau, ačiū :) Tikiuosi, kad nenuvils.. O palaukti gali tekt pora dienų..

  6. vau naujas psukis tavo kuryboje. laukiu su nekantrumu kas bus toliau;) tu tikra saunuole:)*

  7. dar kolkas į istoriją žiūriu nepatikliai, bet pasitikiu tavim, žinau, kad sugebėsi įdomiai išrutulioti ją.;] sėkmės.;]

  8. Kamile, labai dėkoju :)*

    Karolina, ačiū ;> Heh.. Aš dar ir pati nepatikliai į ją žiūriu ;D

  9. Labai labai patiko.Kada sulauksim dar? :))

  10. augute rašė:

    Laukiu nesulaukiu dar :))) dekui uz nauja istorija :*

  11. Labai malonu girdėti :))* kada bus dar negaliu pasakyti tiksliai.. Gal dar ir šiandien ką sukursiu, bet jei ne, tai įkelsiu tik ketvirtadienį.

  12. Kriste. rašė:

    Sudominai. Lauksiu tęsinių.:)

  13. Man patiko. Visada traukė tokie mistiniai pasakojimai.. :) laukiu daugiau. :]

  14. Nemėgstu vampyrinių istorijų, tad labai kritiškai žvelgiu į šią istoriją, tačiau tu sugebėjai kita savo istorija mane įtikinti, kad rašyti tu sugebi. Paskaitysiu ir šią, tikriausiai dėl istorijos pakraipos galiu pastebėti daugiau kritikos vertų detalių ir jei tau būtų įdomu galiu keletą išsakyti ;). Nenoriu nusiteikti prieš istoriją, todėl tikrai paskaitysiu :).

  15. Kriste, Rasa, džiugu ;>

    KaRa, heh, gaila, kad jau neteksiu vienos iš skaitytojų… Bet ką padarysi. Dėkui, kad bent bandai skaityti :) Ir žinoma, išsakyk kritiką. Kaip kitaip aš galėsiu pasitaisyti ir tobulėti :)

  16. Beje, jei visgi nepavargsiu ir nenusižudysiu su Mėlyna pieva, tai galiu pažadėti, kad ketvirtoji istorija jau bus apie paprastus žmones ;D

  17. Dovilyte rašė:

    valio! vampyrai! dar nepradejus skaityt norejau klausti gal bus apie vampyrus :D mano svajones pildosi ;DDD man patiko ;) laukiu dar :)

  18. na pradzia kaip pradzia, bet manau kad toliu bus tikrai labai idomu, nes visos tavo rasytos istorijos buvo nuostabios, esi begalo talentinga :)

  19. Na, mane vampyriškos istorijos visada žavėjo tai….. Valio! :D O ir pirmas skyrius labai patiko, toks prikaustantis dėmesį ir dabar tikrai knibžda noras sužinoti, o kas ten bus toliau :D

  20. Dovilyte, džiaugiuos, kad pildau tavo svajonę ;D

    K-a-r-o-l-i-u-k, per daug gražus komplimentas ;D labai ačiū ;>

    Juoda Dykuma, heh, kaip smagu. Tikiuosi tas noras dar knibždės iki tol kol įkelsiu kitą skyrių ;D

  21. Įdomu…;DD
    Laukiu more…;p

  22. Karolyte rašė:

    Aurora, pataikei tiesiai į mano dešimtuką! :)
    Aš labai mėgstu tokias istorijas. Na, manau tu niekad nenustosi manęs maloniai stebinti savo talentu. ;)
    Sėkmės kuriant naują istoriją! :)

  23. S*, manau, kad šiandien gal pavyks parašyti sekantį skyrių.

    Karolyte, nu va, kaip pasisekė ;D Labai džiaugiuosi, kad nepasibaisėjai ;D Ačiū labai :))

  24. Aš nesakau, kad neteksi manęs kaip skaitytojos, tik sakau, kad tau teks labai mane stebinti įrašais apie vampyrus nes esu jais labai nesusižavėjusi ;D

  25. jetau, iš kur toks didžiulis spaudimas?;D Aš gi dabar bijosiu rašyt ;D Ir aš laukiu kritikos :)p

Komentuokite